Istorijos transliacijos

Lavrenti Beria - istorija

Lavrenti Beria - istorija

Lavrenti Beria

1899- 1953

Sovietų KGB vadovas

Sovietų lyderis Lavrenti Pavlovich Beria pradėjo savo politinę karjerą Rusijos revoliucijos metu. Vėliau jis vadovavo slaptajai Gruzijos policijai ir 1938 m. Stalinas paskyrė pirmuoju užsienio reikalų komisaru ir KGB pirmtako NKVD vadovu. Berija buvo vienas bijomiausių vyrų Sovietų Sąjungoje. Po Stalino mirties daugelis tikėjo, kad Berija bandys perimti valdžią. Vietoj to jis buvo areštuotas ir įvykdytas mirties bausmė.


Lavrentijus Berija

Lavrentijus Pavlovičius Berija (Šablonas: Lang-ka Šablonas: Lang-ru 1899 m. Kovo 29 d.-1953 m. Gruodžio 23 d.) Buvo sovietų politikas, Sovietų Sąjungos maršalas ir valstybės saugumo administratorius, sovietų saugumo ir slaptosios policijos aparato (NKVD) viršininkas, vadovaujamas Josifo Stalino. Antrasis pasaulinis karas, o pokario metais (1946–1953) - premjero pavaduotojas.

Berija buvo ilgiausiai gyvenęs ir įtakingiausias Stalino slaptosios policijos vadas, turėjęs didžiausią įtaką Antrojo pasaulinio karo metu ir po jo. Jis vienu metu administravo didžiulius sovietinės valstybės skyrius ir tarnavo kaip de facto Sovietų Sąjungos maršalas, vadovaujantis NKVD lauko daliniams, atsakingiems už antispartines operacijas Rytų fronte Antrojo pasaulinio karo metu, taip pat už barjerinių pajėgų veikimą ir tūkstančių „apsisukimų, dezertorių, bailių ir įtariamų piktadarių sulaikymą“. ". Berija administravo didžiulę Gulago darbo stovyklų plėtrą ir pirmiausia buvo atsakinga už slaptų gynybos institucijų, žinomų kaip šaraškos, priežiūrą, labai svarbią karo pastangoms. Jis taip pat atliko lemiamą vaidmenį koordinuojant sovietinius partizanus, kuriant įspūdingą žvalgybos ir sabotažo tinklą už vokiečių linijų. Jis dalyvavo Jaltos konferencijoje su Stalinu, kuris pristatė jį JAV prezidentui Franklinui D. Rooseveltui kaip „mūsų Himlerį“. Ώ ] Po karo jis suorganizavo komunistų Vidurio Europos ir Rytų Europos šalių perėmimą. Berijaus bekompromisis negailestingumas atliekant savo pareigas ir įgūdžius pasiekti rezultatų pasiekė sėkmę prižiūrint sovietinės atominės bombos projektą. Stalinas suteikė jam absoliučią pirmenybę, o projektas buvo baigtas per mažiau nei penkerius metus dėl nemažos dalies dėl Berijos NKVD organizuoto sovietinio šnipinėjimo prieš Vakarus.

Berija buvo pakeltas į premjero pirmąjį pavaduotoją, kur vykdė trumpą liberalizavimo kampaniją. Jis trumpam buvo sprendimo dalis “troika"su Georgijumi Malenkovu ir Viačeslavu Molotovu. Per didelis Berijos pasitikėjimas savo pareigomis po Stalino mirties privertė jį neteisingai įvertinti savo bendrininkų, kurių daugelis vis dar turėjo kalėjimuose artimųjų, jausmus. Be to, jo pasiūlymai išlaisvinti Rytų Vokietiją ir normalizuoti santykius su JAV sukėlė nerimą kitiems Politinio biuro nariams, ypač po 1953 m. Rytų Vokietijos sukilimo, kuris buvo numalšintas tik po sovietų kariuomenės invazijos. Per Nikitos Chruščiovo vadovaujamą perversmą ir padedamas maršalo Georgijaus Žukovo karinių pajėgų, jie sudarė aljansą Berijai pašalinti ir nužudyti. Tais pačiais metais jis buvo suimtas dėl melagingų kaltinimų dėl išdavystės Žukovo karių susitikimo metu, kuriame jį pasmerkė visas Politinis biuras. NKVD atitiktį užtikrino Žukovo kariai, o po to tardymas Berija buvo nuvežta į Lubjankos rūsį ir nušautas generolo Pavelo Batitskio kartu su patikimiausiais Berijos bendražygiais. ΐ ]


Turinys

Berija gimė Merkheuli mieste, netoli Sukhumi, Kutaiso gubernijos Sukhum rajone (dabar Gulripshi rajonas). de facto Abchazijos Respublika arba Gruzija, tuometinė Rusijos imperijos dalis). Jis buvo kilęs iš Mingrelijos etninio pogrupio ir užaugo gruzinų stačiatikių šeimoje. [8] [9] Berijos motina Marta Jaqeli (1868–1955) buvo labai religinga ir bažnyčios (ji daug laiko praleido bažnyčioje ir mirė bažnyčios pastate). Prieš ištekėdama už Berijos tėvo Pavelo Khukhaevičiaus Berijos (1872–1922), dvarininko iš Abchazijos, ji buvo našlė. [8]

Savo autobiografijoje Berija mini tik savo seserį ir dukterėčią, o tai reiškia, kad jo brolis buvo miręs (ar bet kurie kiti broliai ir seserys) mirė arba neturėjo jokių ryšių su Berija, kai jis paliko Merkelį. Berija lankė techninę mokyklą Sukhumi, o vėliau teigė, kad 1917 m. Kovo mėnesį įstojo į bolševikus būdama Baku politechnikumo (vėliau žinoma kaip Azerbaidžano valstybinė naftos akademija) studentė. Būdama studentė Berija pasižymėjo matematika ir mokslais. Politechnikos mokymo programa buvo sutelkta į naftos pramonę. [ reikalinga citata ]

Anksčiau jis dirbo anti-bolševikams priklausantiems musavatistams Baku. Po to, kai 1920 m. Balandžio 28 d. Raudonoji armija užėmė miestą, Berija buvo išgelbėta nuo mirties bausmės, nes nebuvo pakankamai laiko surengti jo šaudymą ir pakeitimą, taip pat galėjo būti, kad įsikišo Sergejus Kirovas. [10] Būdamas kalėjime, jis užmezgė ryšį su Ninos Gegechkori (1905–1991) [11] savo kameros draugės dukterėčia, ir jie išlipo traukinyje. [12] Ji buvo 17 metų, apmokyta mokslininkė iš aristokratų šeimos. [ reikalinga citata ]

1919 m., Būdama dvidešimties, Beria pradėjo savo karjerą valstybės saugumo srityje, kai Azerbaidžano Demokratinės Respublikos saugumo tarnyba jį pasamdė dar būdama Politechnikumo studente. 1920 ar 1921 m. (Sąskaitos skiriasi) Berija prisijungė prie čekų - pirminės bolševikų slaptosios policijos. Tuo metu menševikų kontroliuojamoje Gruzijos Demokratinėje Respublikoje įvyko bolševikų maištas, o vėliau Raudonoji armija įsiveržė. Čekas stipriai įsitraukė į konfliktą, dėl kurio menševikai buvo pralaimėti ir susikūrė Gruzijos SSR. Iki 1922 m. Berija buvo Čekos įpėdinio OGPU Gruzijos padalinio vadovo pavaduotoja. [ reikalinga citata ]

1924 m. Jis vadovavo Gruzijos nacionalistų sukilimo represijoms, po kurių buvo įvykdyta mirties bausmė iki 10 000 žmonių. Už šį „bolševikų negailestingumo“ demonstravimą Berija buvo paskirta Užkaukazės OGPU „slapto politinio skyriaus“ vadove ir buvo apdovanota Raudonosios vėliavos ordinu. [ reikalinga citata ]

1926 m. Berija tapo Gruzijos OGPU vadovu Sergo Ordzhonikidze, Užkaukazės partijos vadovu, pristatė jį bendražygiui gruzinui Josifui Stalinui. Dėl to Berija tapo Stalino atėjimo į valdžią sąjungininke. Būdamas Gruzijos OGPU vairo metais, Berija efektyviai sunaikino žvalgybos tinklus, kuriuos Turkija ir Iranas sukūrė Sovietų Kaukaze, kartu su savo agentais sėkmingai skverbdamasis į šių šalių vyriausybes. Jis taip pat perėmė Stalino atostogų apsaugą. [ reikalinga citata ]

Berija 1931 m. Buvo paskirtas Gruzijos komunistų partijos pirmuoju sekretoriumi, o 1932 m. - visos Užkaukazės regiono partijos lyderiu. 1934 m. Jis tapo Sovietų Sąjungos komunistų partijos Centro komiteto nariu. Per tą laiką jis pradėjo pulti kolegas Gruzijos komunistų partijos narius, ypač Gaiozą Devdariani, kuris ėjo Gruzijos SSR švietimo ministro pareigas. Berija liepė egzekuciją Devdariani broliams George'ui ir Shalvai, kurie užėmė svarbias pareigas atitinkamai Čekijoje ir Komunistų partijoje. [ reikalinga citata ]

Pranešama, kad jis trečiojo dešimtmečio pradžioje pelnė Stalino palankumą, suklastojęs sąmokslą nužudyti Sovietų lyderį, kurį jis tada tvirtino sužlugdęs. [ reikalinga citata ] Iki 1935 m. Berija tapo viena patikimiausių Stalino pavaldinių. Jis įtvirtino savo vietą Stalino aplinkoje su ilga oracija pavadinimu „Apie bolševikų organizacijų istoriją Užkaukazėje“ (vėliau išleista kaip knyga), kuri pabrėžė Stalino vaidmenį. [13] Kai Stalinas 1934 m. Pradėjo valyti komunistų partiją ir vyriausybę po Leningrado partijos boso Sergejaus Kirovo nužudymo (1934 m. Gruodžio 1 d.), Berija atliko valymus Užkaukazėje. Jis pasinaudojo proga išspręsti daug senų balų politiškai neramioje Užkaukazės respublikoje. [ reikalinga citata ]

1937 m. Birželio mėn. Jis savo kalboje sakė: „Tegul mūsų priešai žino, kad kiekvienas, kuris bandys pakelti ranką prieš mūsų tautos valią, prieš Lenino ir Stalino partijos valią, bus negailestingai sutriuškintas ir sunaikintas“. [14]

1938 m. Rugpjūčio mėn. Stalinas atvedė Beriją į Maskvą, kaip Vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD), ministerijos, kuri prižiūrėjo valstybės saugumą ir policijos pajėgas, vadovo pavaduotoją. Valdant Nikolajui Ježovui, NKVD atliko Didįjį valymą: milijonų piliečių įkalinimą ar egzekuciją visoje Sovietų Sąjungoje kaip tariamus „liaudies priešus“. Tačiau 1938 m. Priespauda tapo tokia plati, kad pakenkė sovietinės valstybės infrastruktūrai, ekonomikai ir net ginkluotosioms pajėgoms, todėl Stalinas paskatino užbaigti valymą. Stalinas balsavo už Georgijaus Malenkovo ​​paskyrimą NKVD vadovu, tačiau jis buvo per daug valdomas. [ reikalinga citata ] Rugsėjį Berija buvo paskirtas NKVD pagrindinės valstybės saugumo administracijos (GUGB) vadovu, o lapkritį jis pakeitė Ježovą kaip NKVD vadovas. Jezovui mirties bausmė buvo įvykdyta 1940 m., O vienoje sąskaitoje rašoma, kad Berija jį asmeniškai pasmaugė. [15] Toliau buvo išvalytas NKVD, kurio pusę personalo pakeitė Beria ištikimieji, daugelis jų iš Kaukazo. [ reikalinga citata ]

Nors Berijos vardas yra glaudžiai tapatinamas su Didžiuoju valymu dėl jo veiklos, kai jis buvo NKVD vadovo pavaduotojas, jo vadovavimas organizacijai žymėjo palengvėjusias represijas, pradėtas valdant Ježovui. Iš darbo stovyklų buvo paleista daugiau nei 100 000 žmonių. Vyriausybė oficialiai pripažino, kad valymo metu buvo padaryta neteisybė ir „ekscesas“, dėl kurių visiškai buvo kaltinamas Ježovas. Liberalizacija buvo tik santykinė: areštai ir egzekucijos tęsėsi, o 1940 m., Artėjant karui, valymo tempas vėl įsibėgėjo. Šiuo laikotarpiu Berija prižiūrėjo žmonių, kurie buvo pripažinti politiniais priešais, išvežimą iš Lenkijos ir Baltijos šalių po to, kai sovietai okupavo tuos regionus. [ reikalinga citata ]

1939 m. Kovo mėn. Berija buvo paskirta kandidatu į komunistų partijos politinį biurą. Nors iki visiškos narystės jis įgijo tik 1946 m., Jis tuo metu buvo vienas iš aukščiausių sovietų valstybės vadovų. 1941 m. Berija buvo paskelbta valstybės saugumo generaliniu komisaru, aukščiausiu beveik kariniu laipsniu to meto sovietų policijos sistemoje, faktiškai prilyginamu Sovietų Sąjungos maršalka. [ reikalinga citata ]

1940 m. Kovo 5 d., Po Gestapo ir NKVD trečiosios konferencijos Zakopanėje, Berija išsiuntė Stalinui notą (Nr. 794/B), kurioje teigė, kad Lenkijos karo belaisviai laikomi Vakarų Baltarusijos ir Ukrainos stovyklose ir kalėjimuose. buvo Sovietų Sąjungos priešai ir rekomendavo juos įvykdyti. [16] Dauguma jų buvo karininkai, bet iš viso 22 000 žmonių buvo ir inteligentija, gydytojai, kunigai ir kiti. Stalinui pritarus, Berijos NKVD įvykdė jiems mirties bausmę, vadinamą Katynės žudynėmis. [ reikalinga citata ]

Nuo 1940 m. Spalio iki 1942 m. Vasario NKVD, vadovaujamas Berijos, atliko naują Raudonosios armijos ir susijusių pramonės šakų valymą. 1941 m. Vasario mėn. Berija tapo Liaudies komisarų tarybos pirmininko pavaduotoju, o birželį, nacių Vokietijai įsiveržus į Sovietų Sąjungą, tapo Valstybės gynybos komiteto (GKO) nare. Antrojo pasaulinio karo metais jis ėmėsi didelių buitinių pareigų ir sutelkė milijonus žmonių, įkalintų NKVD Gulago stovyklose, į karo laikų gamybą. Jis kontroliavo ginkluotės gamybą ir (kartu su Georgijumi Malenkovu) lėktuvus ir lėktuvų variklius. Tai buvo Berijos aljanso su Malenkovu pradžia, kuri vėliau tapo pagrindine svarba. [ reikalinga citata ]

1944 m., Kai Rusija atremė vokiečių invaziją, Berija buvo pavesta valdyti įvairias etnines mažumas, kaltinamas antisovietiškumu ir (arba) bendradarbiavimu su įsibrovėliais, įskaitant balkarus, karačiajus, čečėnus, ingušus, Krymo totorius, kalmikus, pontiškus. Graikai ir Volgos vokiečiai. [17] Visos šios grupės buvo ištremtos į Sovietų Sąjungos Vidurinę Aziją (žr. „Gyventojų perkėlimas Sovietų Sąjungoje“).

1944 m. Gruodį Berijos NKVD buvo pavesta prižiūrėti sovietų atominės bombos projektą („Užduotis Nr. 1“), kuris pagamino ir išbandė bombą iki 1949 m. Rugpjūčio 29 d. Projektas buvo labai daug darbo reikalaujantis darbas. Dalyvavo mažiausiai 330 000 žmonių, įskaitant 10 000 technikų. Gulago sistema suteikė dešimtis tūkstančių žmonių darbui urano kasyklose, urano perdirbimo gamyklų statybai ir eksploatavimui. Jie taip pat pastatė bandymų įrenginius, tokius kaip Semipalatinske ir Novaja Zemlijos salyne. NKVD užtikrino būtiną projekto saugumą. [ reikalinga citata ]

1945 m. Liepos mėn. Sovietų policijos gretas pavertus karinių uniformų sistema, Berijos laipsnis buvo oficialiai pakeistas į Sovietų Sąjungos maršalo laipsnį. Nors jis niekada nebuvo vadovavęs tradicinei karinei vadovybei, Berija svariai prisidėjo prie Sovietų Sąjungos pergalės Antrajame pasauliniame kare, organizuodamas karo laikų gamybą ir naudodamasis partizanais. Stalinas asmeniškai niekada apie tai negalvojo ir viešai nekomentavo savo pasirodymo ir neskyrė jam pripažinimo (t. Y. Pergalės ordino), kaip tai darė daugumai kitų sovietų maršalų. [ reikalinga citata ]

Užsienyje Berija kelis kartus buvo susitikusi su Kim Il-sung, būsimu Šiaurės Korėjos lyderiu, kai sovietų kariuomenė paskelbė karą Japonijai ir nuo 1945 m. Rugpjūčio mėn. Okupavo šiaurinę Korėjos pusę. okupuotų teritorijų. [18] [19]

Stalinui artėjant prie 70 metų, pokario metais Kremliaus politikoje dominavo paslėpta kova su jo palyda. Karo pabaigoje Andrejus Ždanovas atrodė labiausiai tikėtinas kandidatas. Ždanovas karo metais ėjo Leningrado komunistų partijos vadovo pareigas ir iki 1946 m. ​​Vadovavo visiems kultūros reikalams. Po 1946 m. ​​Berija sudarė sąjungą su Malenkovu, siekdama atremti Ždanovo kilimą. [21]

1946 m. ​​Sausio mėn. Beria atsistatydino iš NKVD vadovo pareigų, išlaikydama bendrą nacionalinio saugumo klausimų kontrolę, būdama ministro pirmininko pavaduotoja ir Stalino valstybės saugumo organų kuratorė. Tačiau naujasis NKVD viršininkas Sergejus Kruglovas nebuvo Berijos žmogus. Be to, 1946 m. ​​Vasarą Berijos vyrą Vsevolodą Nikolajevičių Merkulovą Valstybės saugumo ministerijos (MGB) vadovu pakeitė Viktoras Abakumovas. Abakumovas vadovavo SMERSH nuo 1943 iki 1946 m. Stalinas pradėjo raginti Abakumovą sukurti savo tinklą MGB viduje, kad būtų užkirstas kelias Berijos dominavimui valdžios ministerijose. [22] Kruglovas ir Abakumovas skubiai pakeitė Berijos vyrus saugumo aparato vadovybėje naujus žmones. Netrukus Sovietų Sąjungos vidaus reikalų ministerijos viceministras Stepanas Mamulovas buvo vienintelis artimas Berijos sąjungininkas, likęs už užsienio žvalgybos ribų, kurį Berija laikė rankoje. Vėlesniais mėnesiais Abakumovas, nesikonsultavęs su Berija, dažnai dirbdamas su Ždanovu, ir vykdydamas tiesioginius Stalino nurodymus pradėjo vykdyti svarbias operacijas. Šias operacijas Stalinas nukreipė iš pradžių liestine, bet su laiku - Berijai. [ reikalinga citata ]

Vienas iš pirmųjų tokių žingsnių buvo žydų antifašistinio komiteto reikalas, prasidėjęs 1946 m. ​​Spalį ir galiausiai nulėmęs Saliamono Mikhoelso nužudymą bei daugelio kitų narių areštą. Šis reikalas pakenkė Berijai ne tik tada, kai jis 1942 m. Pritarė komiteto kūrimui, bet ir jo palydoje buvo nemažai žydų. [ reikalinga citata ]

1948 m. Rugpjūčio mėn. Staiga mirus Ždanovui, Berija ir Malenkovas įtvirtino savo galią išvalydami Ždanovo bendrininkus vadinamojoje „Leningrado aferoje“. Buvo įvykdyta mirties bausmė: Ždanovo pavaduotojas, ekonomikos vadovas Aleksejus Kuznecovas, Leningrado partijos vadovas Nikolajus Voznesenskis, Piotras Popkovas ir Rusijos Respublikos ministras pirmininkas Michailas Rodionovas. [23]

Pokario metais Berija prižiūrėjo komunistinių režimų diegimą Rytų Europos šalyse ir išrinko sovietų remiamus lyderius. [24] Nuo 1948 m. Abakumovas prieš šiuos lyderius pradėjo kelis tyrimus, kurie baigėsi tuo, kad 1952 m. Lapkritį Čekoslovakijoje buvo suimtas Rudolfas Slánský, Bedřichas Geminderis ir kiti. Šie vyrai dažnai buvo kaltinami sionizmu, „bešakniu kosmopolitizmu“ ir ginklų tiekimu Izraeliui. Tokie kaltinimai labai sutrikdė Beriją, nes jis tiesiogiai liepė Izraeliui parduoti didelį kiekį čekiškų ginklų. Iš viso 14 Čekoslovakijos komunistų lyderių, iš jų 11 žydų, buvo teisiami, nuteisti ir įvykdyti mirties bausmė (žr. Slánský bylą). Panašūs tyrimai Lenkijoje ir kitose sovietinėse palydovinėse šalyse vyko tuo pačiu metu. [ reikalinga citata ]

1951 m. Abakumovą pakeitė Semjonas Ignatjevas, kuris dar labiau sustiprino antisemitinę kampaniją. 1953 m. Sausio 13 d. Didžiausias antisemitinis reikalas Sovietų Sąjungoje prasidėjo nuo straipsnio Pravda - prasidėjo tai, kas tapo žinoma kaip Daktarų sąmokslas, kuriame nemažai žymių šalies žydų gydytojų buvo apkaltinti aukščiausio lygio sovietų lyderių apnuodijimu ir areštuoti. Tuo pat metu sovietinė spauda pradėjo antisemitinę propagandos kampaniją, eufemiškai pavadintą „kova prieš bešaknį kosmopolitizmą“. Iš pradžių buvo suimti 37 vyrai, tačiau jų skaičius greitai išaugo iki šimtų. Daugybė sovietinių žydų buvo atleisti iš darbo, suimti, išsiųsti į Gulagą arba įvykdyti mirties bausmė. Manoma, kad „gydytojų siužetą“ Stalinas sugalvojo kaip pasiteisinimą atleisti Beriją ir pakeisti jį Ignatjevu ar kitu MGB funkcionieriumi. [ reikalinga citata ] Praėjus kelioms dienoms po Stalino mirties 1953 m. Kovo 5 d. Berija išlaisvino visus suimtus gydytojus, paskelbė, kad visa tai yra sufabrikuota, ir suėmė tiesiogiai susijusius MGB pareigūnus.

Kituose tarptautiniuose klausimuose Berija (kartu su Mikoyanu) teisingai numatė Mao Zedongo pergalę (1949–1950 m.) Kinijos pilietiniame kare ir labai padėjo Kinijos komunistams, leisdamas jiems naudoti sovietų okupuotą Mandžiūriją kaip sustojimo vietą ir sutvarkyti didelius ginklus. siuntų į Liaudies išlaisvinimo armiją, daugiausia iš neseniai užfiksuotos Japonijos Kwantung armijos įrangos. [25] [ reikalingas puslapis ]

Stalino padėjėjas Vasilijus Lozgačiovas pranešė, kad Berija ir Malenkovas buvo pirmieji Politinio biuro nariai, pamatę Stalino būklę, kai jis buvo rastas be sąmonės. Jie atvyko į Stalino vasarnamį Kuntsevo mieste 1953 m. Kovo 2 d. 03:00, paskambinę Chruščiovui ir Bulganinui. Pastarosios dvi nenorėjo rizikuoti Stalino rūstybe tikrindamos save. [26] Lozgačiovas bandė Berijai paaiškinti, kad sąmonės netekęs Stalinas (vis dar nešvariais drabužiais) „serga ir jam reikia medikų pagalbos“. Berija piktai atmetė jo teiginius kaip paniką kelianti ir greitai išėjo, įsakydamas jam: „Netrukdyk mūsų, nesukelk panikos ir netrukdyk draugui Stalinui!“. [27] Alexsei Rybin (Stalino asmens sargybinis) prisimena: „Niekas nenorėjo paskambinti Berijai, nes dauguma asmeninių sargybinių nekentė Berijos“. [28]

Kreipimasis į gydytoją buvo atidėtas 12 valandų po to, kai Stalinas buvo paralyžiuotas, nelaikomas ir negalėjo kalbėti. Istorikas Simonas Sebagas Montefiore'as šį sprendimą pažymi kaip „nepaprastą“, bet taip pat atitinka standartinę stalinistinę politiką-atidėti visų sprendimų priėmimą (nesvarbu, kaip tai būtina ar akivaizdu) be oficialių aukštesnės valdžios nurodymų. [29] Berijos sprendimą vengti nedelsiant kviesti gydytoją pritarė (arba bent jau neprieštaravo) likusi politinio biuro dalis, kuri buvo be vairo be Stalino mikrovaldymo ir buvo paralyžiuota teisėtos baimės, kad jis staiga atsigaus ir atkeršys visiems, išdrįso veikti be jo nurodymų. [30] Stalino įtarimas gydytojams po Daktarų plano buvo gerai žinomas jo ligos metu, o jo privatus gydytojas jau buvo kankinamas Lubjankos rūsyje už tai, kad jis teigė, kad lyderiui reikia daugiau lovos poilsio. [31]

Chruščiovas savo prisiminimuose rašė, kad Berija, iškart po Stalino insulto, ėmė „skleisti neapykantą [Stalinui] ir iš jo tyčiotis“. Kai Stalinas parodė sąmonės ženklus, Berija puolė ant kelių ir pabučiavo ranką. Kai Stalinas vėl prarado sąmonę, Berija iškart atsistojo ir spjovė. [32]

Po Stalino mirties 1953 m. Kovo 5 d. Berijos ambicijos įsigalėjo. Neramioje tyloje, nutraukus paskutines Stalino kančias, Berija pirmoji puolė į priekį pabučiuoti savo negyvos formos (Montefiore’o prilygintas žingsnis „nuimti nuo piršto negyvą karaliaus žiedą“). [33] Nors likęs Stalino vidinis ratas (net ir Molotovas, išgelbėtas nuo tam tikro likvidavimo) stovėjo gėdingai verkšlenęs virš kūno, Berija, kaip pranešama, atrodė „spinduliuojanti“, „atgimusi“ ir „blizganti blogai paslėptu malonumu“. [33] Kai Berija išėjo iš kambario, jis sulaužė niūrią atmosferą, garsiai šaukdamas savo vairuotojui, jo balsas aidėjo nuo to, ką Stalino dukra Svetlana Allilujeva pavadino „neslėptu triumfo žiedu“. [34] Allilujeva pastebėjo, kaip Politinis biuras atrodė atvirai išsigandęs Berijos ir nesijaudinęs dėl jo drąsių ambicijų. „Jis eina perimti valdžios“, - prisiminė Mikojanas murmėdamas Chruščiovui. Tai paskatino „pašėlusį“ brūkšnį, kad jų pačių limuzinai jį sulaikytų Kremliuje. [34]

Stalino mirtis užkirto kelią galutiniam senųjų bolševikų Mikojano ir Molotovo apsivalymui, kuriam Stalinas dar prieš metus dėjo pagrindą. Netrukus po Stalino mirties Berija pergalingai paskelbė Politbiurui, kad „padarė [Staliną]“ ir „išgelbėjo mus visus“, rašoma Molotovo atsiminimuose. Tvirtinimui, kad Staliną apnuodijo Berijos bendrininkai, pritarė Edvardas Radzinskis ir kiti autoriai. [35] [31] [36] [37]

Po Stalino mirties Berija buvo paskirta premjero pirmuoju pavaduotoju ir pakartotinai paskirtas MVD, kurį jis sujungė su MGB, vadovu. Jo artimas sąjungininkas Malenkovas buvo naujasis premjeras ir iš pradžių galingiausias žmogus po Stalino vadovavimo. Berija buvo antra galingiausia ir, atsižvelgdama į asmeninį Malenkovo ​​silpnumą, buvo pasirengusi tapti sosto galia ir galiausiai pačiu lyderiu. Chruščiovas tapo partijos sekretoriumi. Vorošilovas tapo Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininku (t.y. valstybės vadovu).

Berija iš karto po Stalino mirties ėmėsi tam tikrų liberalizavimo priemonių. [38] Jis reorganizavo MVD ir smarkiai sumažino jo ekonominę galią bei baudžiamąją atsakomybę. Nemažai brangių statybos projektų, tokių kaip Salekhardo – Igarkos geležinkelis, buvo panaikinti, o likusios pramonės įmonės tapo susijusios su atitinkamomis ekonomikos ministerijomis. [39] Gulago sistema buvo perduota Teisingumo ministerijai, ir buvo paskelbta masinė daugiau nei milijono kalinių paleidimas, nors buvo paleisti tik kaliniai, nuteisti už „nepolitinius“ nusikaltimus. [40] Todėl dėl amnestijos smarkiai padaugėjo nusikalstamumo ir vėliau jo varžovai ją panaudos prieš Beriją. [41] [42]

Siekdama įtvirtinti valdžią, Berija taip pat ėmėsi veiksmų pripažinti ne rusų tautybių teises. Jis suabejojo ​​tradicine rusinimo politika ir paskatino vietos pareigūnus tvirtinti savo tapatybę. Pirmiausia jis pasuko į Gruziją, kur buvo atšauktas Stalino sufabrikuotas Mingrelijos reikalas, o pagrindinius respublikos postus pakeitė Beriją palaikantys gruzinai. [43] Berijos politika Ukrainoje sukėlė nerimą Chruščiovui, kuriam Ukraina buvo galios bazė. Tada Chruščiovas bandė patraukti Malenkovą į savo pusę, įspėdamas, kad „Berija galanda peilius“. [44]

Chruščiovas priešinosi Berijos ir Malenkovo ​​aljansui, tačiau iš pradžių negalėjo jų mesti. Chruščiovo galimybė atsirado 1953 m. Birželio mėn., Kai Rytų Berlyne kilo spontaniškas sukilimas prieš Rytų Vokietijos komunistų režimą. Remiantis Berijos pareiškimais, kiti lyderiai įtarė, kad po sukilimo jis gali būti pasirengęs iškeisti Vokietijos suvienijimą ir Šaltojo karo pabaigą į didžiulę JAV pagalbą, kaip buvo gauta Antrojo pasaulinio karo metais. Karo kaina vis dar labai paveikė sovietų ekonomiką. Berija troško didelių finansinių išteklių, kuriuos galėtų suteikti kiti (tvaresni) santykiai su JAV. Jis Estijai, Latvijai ir Lietuvai suteikė rimtų nacionalinės autonomijos perspektyvų, galbūt panašių į kitas sovietines Europos valstybes Europoje. [45] [46] [47] Berija apie Rytų Vokietiją sakė: „Tai net ne tikra valstybė, bet tik sovietų kariai. [48]

Rytų Vokietijos sukilimas įtikino Molotovą, Malenkovą ir Nikolajų Bulganiną, kad Berijos politika yra pavojinga ir destabilizuojanti sovietų valdžią. Per kelias dienas po įvykių Vokietijoje Chruščiovas įtikino kitus lyderius paremti partiją perversmą prieš Beriją Beriją pagrindinis sąjungininkas Malenkovas jį apleido. [ reikalinga citata ]

Berija buvo pirmoji Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotoja ir įtakingas Politinio biuro narys ir laikė save Stalino įpėdiniu, o platesnių politinio biuro narių nuomonės apie būsimą vadovavimą buvo priešingos. 1953 m. Birželio 26 d. Berija buvo suimta ir laikoma neatskleistoje vietoje netoli Maskvos. Skelbimai apie Berijos kritimą labai skiriasi. Istorinis sutarimas yra tas, kad Chruščiovas paruošė įmantrią pasalą, birželio 26 d. Sušaukęs Prezidiumo posėdį, kuriame netikėtai surengė aštrų puolimą prieš Beriją, apkaltindamas jį išdaviku ir šnipinėjančiu britų žvalgybos atlyginimą. Beriją visiškai nustebino. Jis paklausė: "Kas vyksta, Nikita Sergejevič? Kodėl tu renkiesi blusas iš mano kelnių?" Molotovas ir kiti greitai vienas po kito pasisakė prieš Beriją, po to Chruščiovas pateikė pasiūlymą nedelsiant jį atleisti. [ reikalinga citata ]

Kai Berija pagaliau suprato, kas vyksta, ir apgailėtinai kreipėsi į Malenkovą (seną draugą), kad jis už jį kalbėtų, Malenkovas tyliai pakabino galvą ir paspaudė mygtuką ant stalo. Tai buvo iš anksto paruoštas signalas Sovietų Sąjungos maršalkai Georgiui Žukovui ir grupei ginkluotų pareigūnų gretimame kambaryje, kurie įsiveržė ir suėmė Beriją. [1 pastaba]

Berija pirmiausia buvo nuvežta į Maskvos sargybos būstinę, o paskui į Maskvos karinės apygardos štabo bunkerį. Gynybos ministras Nikolajus Bulganinas įsakė Kantemirovskio tankų divizijai ir Tamanskajos motorinių šautuvų divizijai persikelti į Maskvą, kad Berijai ištikimos saugumo pajėgos jo neišgelbėtų. Taip pat buvo suimta daug Berijos pavaldinių, globotinių ir bendrininkų, tarp jų Vsevolodas Merkulovas, Bogdanas Kobulovas, Sergejus Goglidze, Vladimiras Dekanozovas, Pavelas Meshikas ir Levas Vlodzimirskis. Pravda paskelbė Berijos areštą tik liepos 10 d., įskaitydamas jį Malenkovui ir remdamasis Berijos „nusikalstama veikla prieš partiją ir valstybę“. [ reikalinga citata ]

Berija ir kiti buvo teisiami 1953 m. Gruodžio 23 d. Sovietų Sąjungos Aukščiausiojo Teismo „specialioje sesijoje“ (специальное судебное присутствие) be gynėjo ir teisės į apeliaciją. Teismo pirmininkas buvo Sovietų Sąjungos maršalas Ivanas Konevas. [ reikalinga citata ]

Berija buvo pripažinta kalta dėl:

    . Buvo teigiama, kad jis palaikė slaptus ryšius su užsienio žvalgybos tarnybomis. Visų pirma, bandymai pradėti taikos derybas su Hitleriu 1941 m. Per Bulgarijos Karalystės ambasadorių buvo klasifikuojami kaip išdavystė, nors Berija veikė Stalino ir Molotovo nurodymu. Taip pat buvo teigiama, kad Berija, kuri 1942 m. Padėjo organizuoti Šiaurės Kaukazo gynybą, bandė leisti vokiečiams užimti Kaukazą. Berijos pasiūlymas savo padėjėjams, kad siekiant pagerinti užsienio santykius buvo pagrįsta perkelti Kaliningrado sritį į Vokietiją, dalį Karelijos į Suomiją, Moldovos Sovietų Socialistinę Respubliką į Rumuniją ir Kurilų salas į Japoniją, taip pat buvo dalis jam pareikštų kaltinimų. . Berijos dalyvavimas Raudonosios armijos valyme 1941 m. Buvo klasifikuojamas kaip teroro aktas. veikla Rusijos pilietinio karo metu. 1919 m. Berija dirbo Azerbaidžano Demokratinės Respublikos saugumo tarnyboje. Berija teigė, kad į šį darbą jam buvo paskirta „Hummet“ partija, kuri vėliau susijungė su Adalato partija, Ahraro partija ir Baku bolševikais, kad įsteigtų Azerbaidžano komunistų partiją.

Berija ir visi kiti kaltinamieji teismo dieną buvo nuteisti mirties bausme. Kiti šeši kaltinamieji buvo nušauti iškart pasibaigus teismo procesui. Tai buvo Dekanozovas, Merkulovas, Vlodzimirskis, Meshikas, Goglidze ir Kobulovas. [50] Berijai buvo įvykdyta mirties bausmė atskirai, jis tariamai meldėsi ant kelių, kol nusileido ant grindų ir verkė. [51] Generolas Pavelas Batitskis jį nušovė per kaktą. [52] Paskutinės jo akimirkos buvo labai panašios į jo pirmtako, NKVD vado Nikolajaus Ježovo, kuris maldavo jo gyvybės prieš jo mirties bausmę 1940 m., [53] Berijos kūnas buvo kremuotas, o palaikai palaidoti 3 bendruomenės kape. Donskoi vienuolyno kapinės Maskvoje. [54] Berijos egzekuciją sveikino Georgijus Žukovas, Konstantinas Rokossovskis, Semjonas Timošenko, Nikolajus Bulganinas, Aleksandras Vasilevskis, Klimentas Vorošilovas, Semjonas Budionis ir Rodionas Malinovskis, kurie tuo metu turėjo Sovietų Sąjungos maršalo laipsnį, taip pat Vasilijus Chuikovas, kuriam patiko Batitskis, buvo būsimas Sovietų Sąjungos maršalas. [ reikalinga citata ]

Berijos teismo procese 1953 m. Tapo žinoma, kad jis per daugelį NKVD vadovo metų įvykdė daugybę išprievartavimų. [55] Stalino biografas Simonas Sebagas Montefiore'as padarė išvadą, kad informacija „atskleidžia seksualinį plėšrūną, kuris panaudojo savo galią, norėdamas pasiduoti obsesiniam išsigimimui“. [56] Po jo mirties artimi žmonės, įskaitant jo žmoną Niną ir sūnų Sergo, ginčijo kaltinimus dėl seksualinės prievartos ir išžaginimo. [57]

Remiantis oficialiais liudijimais, sovietiniuose archyvuose pulkininkas Rafaelis Semjonovičius Sarkisovas ir pulkininkas Sardionas Nikolajevičius Nadaraia - du Berijos asmens sargybiniai - šiltomis naktimis per karą Berija savo limuzinu dažnai važinėjo po Maskvą. Jis nurodė jaunas moteris nuvežti į jo dvarą, kur jų laukė vynas ir vaišės. Po vakarienės Berija pasiėmė moteris į savo garsui nepralaidų kabinetą ir išprievartavo. Berijos asmens sargybiniai pranešė, kad į jų pareigas įeina kiekvienai aukai išėjus iš namų gėlių puokštė. Jo priėmimas reiškė, kad lytis buvo atsisakyta bendru sutarimu, reikštų areštą. Sarkisovas pranešė, kad po to, kai viena moteris atmetė Berijos avansą ir išbėgo iš savo kabineto, Sarkisovas vis tiek klaidingai įteikė jai gėles. Įniršusi Berija pareiškė: "Dabar tai ne puokštė, o vainikas! Tegul jis pūna ant tavo kapo!" Kitą dieną NKVD sulaikė moterį. [56]

Moterys taip pat pasidavė Berijos seksualinei pažangai mainais į laisvės pažadą įkalintiems giminaičiams. Vienu atveju Berija pasiėmė Tatjaną Okunevskają, žinomą sovietų aktorę, apsimetusi, kad atvedė ją į politinį biurą. Vietoj to jis nuvedė ją į savo vasarnamį, kur pasiūlė išlaisvinti jos tėvą ir močiutę iš kalėjimo, jei ji paduos. Tada jis ją išprievartavo sakydamas: „Rėk ar ne, nesvarbu“. Iš tikrųjų Berija žinojo, kad Okunevskajos artimiesiems mirties bausmė įvykdyta prieš kelis mėnesius. Netrukus po to Okunevskaja buvo areštuota ir nuteista kalėti Gulage, kurią išgyveno. [58]

Stalinas ir kiti aukšto rango sovietai išreiškė nepasitikėjimą Berija. Vienu atveju, kai Stalinas sužinojo, kad jo dukra Svetlana buvo viena su Berija jo namuose, jis paskambino jai ir liepė nedelsiant išeiti. When Beria complimented Alexander Poskrebyshev's daughter on her beauty, Poskrebyshev quickly pulled her aside and instructed her, "Don't ever accept a lift from Beria." [59] After taking an interest in Marshal of the Soviet Union Kliment Voroshilov's daughter-in-law during a party at their summer dacha, Beria shadowed their car closely all the way back to the Kremlin, terrifying Voroshilov's wife. [ reikalinga citata ]

Before and during the war, Beria directed Sarkisov to keep a list of the names and phone numbers of the women he had sex with. Eventually, he ordered Sarkisov to destroy the list as a security risk, but Sarkisov retained a secret copy. When Beria's fall from power began, Sarkisov passed the list to Viktor Abakumov, the former wartime head of SMERSH and now chief of the MGB – the successor to the NKVD. Abakumov was already aggressively building a case against Beria. Stalin, who was also seeking to undermine Beria, was thrilled by the detailed records kept by Sarkisov, demanding: "Send me everything this asshole writes down!" [58] Sarkisov reported that Beria had contracted syphilis during the war, for which he was secretly treated (a fact Beria later admitted during his interrogation). [60] The Russian government acknowledged Sarkisov's handwritten list of Beria's victims in 2003, which reportedly contains hundreds of names [61] The victims' names will be released in 2028. [62]

Evidence suggests that Beria also murdered some of these women. In 1993, construction workers installing streetlights unearthed human bones near Beria's Moscow villa. Skulls, pelvises and leg bones were found. [63] In 1998, the skeletal remains of five young women were discovered during work carried out on the water pipes in the garden of the same villa (now the Tunisian Embassy). [64] Each had been shot through the base of the skull and had likely been naked when buried due to the lack of articles found on the bodies. Medical examiners estimated that the remains had been placed alongside the conduit at the time it was laid, in the summer of 1949. [65] In 2011, building workers digging a ditch in Moscow city centre unearthed a common grave near the same residence, containing a pile of human bones, including two children's skulls covered with lime or chlorine. The lack of articles and the condition of the remains indicate that these bodies were also buried naked in this same time period. According to Martin Sixsmith, in a BBC documentary, "Beria spent his nights having teenagers abducted from the streets and brought here for him to rape. Those who resisted were strangled and buried in his wife's rose garden." [66] Vladimir Zharov, Head of the Department of Forensic Medicine at Moscow’s State University of Medicine and Dentistry and then the head of the criminal forensics bureau, said a torture chamber existed in the basement of Beria's Moscow home and that there probably was an underground passage to burial sites. [67]

The testimony of Sarkisov and Nadaraia has been partially corroborated by Edward Ellis Smith, an American who served in the U.S. embassy in Moscow after the war. According to historian Amy Knight, "Smith noted that Beria's escapades were common knowledge among embassy personnel because his house was on the same street as a residence for Americans, and those who lived there saw girls brought to Beria's house late at night in a limousine." [68]

Beria was deprived of all titles and awards on December 23, 1953. [ reikalinga citata ]


At Stalin's right hand

Last year in Moscow, a mundane case came before the courts it was brought by an ageing son who was seeking the judicial rehabilitation of his father. There have been many such cases in recent years. Stalin's NKVD worked to death or executed millions of innocent Soviet citizens, and their families can now wipe the blot of shame from the official records in this way. The difference in this particular case was that the deceased had not been shot in Stalin's lifetime but some months afterwards. More remarkably, he had been someone most people regarded not as a victim but rather as a Stalinist killer: Lavrenti Beria. The case was given due consideration, but in the end the plea made by his son Sergo was rejected.

Lavrenti Beria was one of Stalin's NKVD leaders in the Great Terror, and headed the NKVD from 1938 until being transferred to oversee the Soviet nuclear bomb project. Introducing him to Churchill during the second world war, Stalin playfully described him as "our Himmler". Beria supervised the deportation of several nations in wartime and was in charge of the Katyn massacre of Polish officers. He terrified even the Red Army high commanders the phrase they had for being purged was "going to have coffee with Beria".

Only Stalin intimidated Beria as much as Beria intimidated others. Before dying in March 1953, Stalin seems to have decided at last to get rid of him. Beria therefore had a vital interest in seeing Stalin laid into a coffin, and there were rumours that he murdered him. The scene of Stalin's death agony was grotesque. When it looked as though he was breathing his last, Beria's face shone with delight. But during those minutes when Stalin returned to consciousness, Beria got to his knees and lovingly kissed his hands.

After Stalin's funeral, Beria was the first to set about discrediting him in the eyes of the supreme communist leadership. Secret tapes of Stalin's conversations were played to the central committee. The "cult of the individual" was denounced. Beria campaigned for a basic revision of Soviet policies at home and abroad. He was in a powerful position to become the single successor, but his luck did not hold. In June 1953, his colleagues Nikita Khrushchev and Georgi Malenkov had him arrested, suspecting that he was planning a coup d'état. Having resumed control of the security agencies, he certainly had the institutional opportunity, and his career showed he had the ruthless ambition. A secret military trial followed. In December 1953, despite his pleas for forgiveness, he was shot.

Accounts of Beria have been heavily influenced by the version put out by Khrushchev, who won the struggle for the succession. Rarely was it noted that Khrushchev was hardly unbiased he, too, had filled lakes of blood during the Great Terror. But by the mid-1950s he was in power, and covered up his past by ordering the incineration of incriminating documents. He also suppressed the fact that in the months after Stalin's death, Beria did more than anyone to change the policies and practices of the regime. It is pretty clear that Khrushchev and his friends eliminated Beria as much because his proposals threatened the stability of the state order as because he was a killer-policeman. No Soviet leader until Gorbachev would have so wide a reformist programme.

Russians understandably found it hard to accept Beria's dual nature as killer and reformer. I remember giving a paper on the subject in the 1980s, and attracting angry incredulity that anyone could say anything about him other than that he was a monster. Today, this is becoming the conventional interpretation Russia's citizens, after years of historical revelations, are readier to believe that Beria, bad as he was, was not much worse than most of the rivals who killed him.

But Sergo Beria went much further than this. With his court case and with this memoir he has aimed to show that his father was not a monster at all, but a cultured thinker and a warm human being. He gives details about the Beria family which have never previously been disclosed. He loved his wife according to Sergo, the story that he had abducted and raped her before their marriage was a myth. The book, brilliantly translated by Brian Pearce, claims too that Beria understood the inadequacies of Leninism, but could do nothing about the situation in the USSR until after Stalin had died. Allegedly Lavrenti Beria always strove to hinder the worst excesses of the Stalinist order and was a reluctant purger. This is clearly a work of filial piety.

This does not prevent it from being full of important information. Sergo Beria knew all the Kremlin leaders, and depicts them with a waspish wit. As a trained linguist and scientist, he attended crucial meetings such as the Yalta Conference. His portrait of life at the apex of Soviet politics - the fears, the pace of work, the recreations, the dinner parties - is more vivid than anything that has yet appeared. On political decisions he is less reliable. Often he did not know what was really going on, and anyway he is heavily biased in his father's favour.

But the book makes for compulsive reading. Not many young men were courted by Stalin's daughter - and had the nerve to turn her down. Sergo witnessed extraordinary scenes in the Kremlin and at home. Once his mother, Nina, was insulted by a drunken actor in Stalin's presence. She scolded Stalin for failing to defend her. Stalin walked across to console her. "Nina," he said, "this is the first time I have kissed a woman's hand." That night Nina told off her husband too, complaining that he had overlooked the actor's insult. No one else made both Stalin and Beria cringe. Sergo Beria's memoir does not and cannot plausibly rehabilitate his father, but as a record of the private lives of Stalin's murderous elite it has no rival.

• Robert Service's Russia: Experiment With a People will be published by Palgrave next year. His Lenin: A Biography is available in paperback.


Stalin’s Daughter Barely Escaped Rape by Lavrentiy Beria 4/5 (2)

Lavrentiy Beria was chief of the Soviet Union secret police, NKVD from August 1938.

Beria had an important role as Stalin’s head of secret police and later Minister of Internal Affairs.

His role was that of detective and police. All matters of the state were under his jurisdiction.

This unabated power structure and Beria having won favor with Stalin for his WW2 performance landed him a near invincibility.

Women of the Soviet Union would soon regret it.

Beria seemed to have a critical role in establishing the leadership of North Korea. He met with future communist party leader Kim Ill-Sung.

You could say Beria designed the communist regime and its players that led to the ongoing North Korean dictatorship of today.

Not only did he influence North Korea but Beria also helped the Mao Zedong regime rise to power by providing weapons and land to them during the Chinese Civil War.

He was given the highest Soviet military award Marshal of the Soviet Union. A rank that Joseph Stalin had been given after the German defeat of the Battle of Stalingrad -link me

Beria was the orchestrator and administrator of the Gulag labor camps for Soviet dissidents.

One of his first acts as head of the secret police was to carry out the Katyn Massacre a mass execution of Polish labor camp prisoners.

It is for this reason that some Russian women would trade sex with Beria in order to win favor for someone’s release from the Gulag.

He political enemies were undoubtedly aware of his sexual predatory behavior and used it to indict him on charges of rape then treason.

This was only natural Beria had no boundaries when it came to choosing victims for his sexual predation.

He became emboldened by the fact that he was able to get away with it. Some of his victims were told their screams did not matter.

It was a known fact that Beria soundproofed his office for this reason.

Beria’s predatory advances were not just limited to the easy targets like the widows of executed of enemies of the state.

One has to wonder if he arranged deaths in order to get access to certain wives.

Frequently he became interested in wives and relatives of even other Marshals even Stalin.

The known strategy was to follow women in his armored car and identify his targets.

Hours or days later these women would receive a phone call or an armed escort to transport them for interrogation at Beria’s office.

It is believed that even Stalin was not exempt from Beria’s sexual advances.

One evening when left alone in one of Stalin’s homes Beria was entertaining Stalin’s daughter Svetlana.

The next moment a phone call to the address came with a swift and clear warning.

It was Marshal Stalin talking to Svetlana his daughter, “get out of the house immediately!”.

It’s probably safe to say but not immediately known if Stalin when issuing his warning knew Beria had syphilis.

Why did Stalin allow Beria to abuse his power for the sake of sex with unsuspecting women?

To Stalin Beria was a party man by that meaning a loyal party official. It also seems that Stalin relied heavily on his input over matters of the state.

This was evidenced by Stalin’s approval of the Katyn Massacre based on Beria’s suggestion.

December 23, 1953 Beria was shot dead by a rival faction within the Communist Party in a grand power grab


Role in Stalin's death

After Stalin's stroke, Beria claimed to have poisoned Stalin, aborting a final purge of Old Bolsheviks Anastas Mikoyan and Vyacheslav Molotov for which Stalin had been laying the groundwork in the year prior to his death. He announced triumphantly to the Politburo that he had "saved [us] all" (according to Molotov's memoirs). Evidence of the murder of Stalin by Beria associates was presented by Edvard Radzinsky in his biography Stalin. It has been suggested that warfarin was used it would have produced the symptoms reported. Sebag-Montefiore does not dispute the possibility of an assassination attempt masterminded by Beria, admitting that he had "every reason to hope the hated Stalin would die", but also notes that following the stroke, "Beria was never alone with Stalin – he took care that Malenkov was with him".

Stalin's aide Vasili Lozgachev reported that Beria and Malenkov were the first members of the Politburo to investigate Stalin's condition after his stroke, coming to his dacha at Kuntsevo at 3am on March 2 after being called by Khrushchev and Bulganin (who evidently did not want to risk Stalin's wrath by checking themselves). While Lozgachev tried ineffectively to explain to Beria that the then-unconscious Stalin (still in his soiled clothing) was "sick and needed medical attention", Beria angrily dismissed his claims as panic-mongering and quickly left, ordering him, "Don't bother us, don't cause a panic and don't disturb Comrade Stalin!" This decision to defer calling a doctor for a full 12 hours after Stalin was rendered paralyzed, incontinent and unable to speak is noted as "extraordinary" by Sebag-Montefiore, but also in keeping with the standard Stalinist policy of deferring all decision-making (no matter how necessary or obvious) without official orders from higher authority. Beria's decision to avoid immediately calling a doctor was silently supported (or at least not opposed) by the rest of the Politburo, which was both initially rudderless without Stalin's iron-fisted micromanagement and paralyzed by a legitimate fear he would suddenly recover and wreak violent reprisal on anyone who had dared to act without his orders. Stalin's malignant suspicion of doctors in the wake of the Doctors' Plot was well known at the time of his stroke, his private physician was already being tortured in the basement of the Lubyanka for suggesting the leader required more bed rest.

After Stalin's death from pulmonary edema brought on by the stroke, Beria's ambitions sprang into full force in the uneasy silence following the cessation of Stalin's last agonies, Beria was the first to dart forward to kiss his lifeless form (a move likened by Sebag-Montefiore to "wrenching a dead King's ring off his finger"). While the rest of Stalin's inner circle (even Molotov, saved from certain liquidation) stood sobbing unashamedly over the body, Beria reportedly appeared "radiant", "regenerated", and "glistening with ill-concealed relish." Lingering briefly, he left the room, breaking the somber atmosphere by shouting loudly for his driver, his voice echoing with what Svetlana Alliluyeva (who was also in attendance) called "the ring of triumph unconcealed." Svetlana noticed how the Politburo seemed openly frightened of Beria and unnerved by his bold display of ambition "He's off to take power," Mikoyan recalled muttering to Khrushchev, prompting a "frantic" dash for their own limousines to intercept him at the Kremlin.

Recent clinical and forensic evidence published in Surgical Neurology International by Dr Miguel A. Faria, a retired Clinical Professor of Neurosurgery, strongly suggest that Stalin was indeed poisoned with warfarin, a blood thinner (anti-coagulant), that caused his cerebral hemorrhage (stroke). This is supported by autopsy findings revealed in the same report. Beria and Khruhschev were implicated.


Beria’s Amnesty of 1953: the biggest in Russian history

After the release of the film “Cold summer of 1953” the majority of the residents of the former Soviet Union formed a false opinion that this year the head of the USSR Ministry of internal Affairs Lavrenty Beria released from prison, only criminals. Freedom tower “thieves” and criminals are different “kinds” and this step Lavrenti Pavlovich wanted to worsen the criminal situation in the USSR and set over the country a strict control. In fact, during the Amnesty initiated by Beria freedom has received more than 1.2 million Soviet citizens convicted on a variety of items.

How was the decision on Amnesty

despite the fact that the Amnesty initiated by Beria, in history it went under the name “Voroshilov” as the document on its implementation was signed by the Chairman of the Supreme Soviet of the USSR Klim Voroshilov. In March 1953 the Minister sent the head of the government Malenkov secret note, which said that in Soviet prisons 2.5 million prisoners.

the majority of prisoners sitting for petty crimes, theft and embezzlement of state property. Lavrenti Beria proposed not only to grant Amnesty to hundreds of thousands of people, but also to change the legislation to decrease the weight of responsibility for not representing social danger of the crime.

the Project Beria has received the support of, and in a short time, the Soviet leadership issued a decree on Amnesty. From the camps liberated all of whose term of imprisonment not to exceed five years. Under the Amnesty were prisoners sentenced for articles regarding job, business, military crimes. Let the women in the wild were children under 10 years and pregnant women.

the Amnesty extended to minors, people suffering from incurable diseases, women over 50 and men over 55 years of age. Sentenced to withrock more than 5 years, the time of imprisonment, reduced in 2 times. The decree did not apply to those who sat for the counter-revolution, banditry, premeditated murder, theft of state property in large sizes. According to the archives by the fall of 1953 from places of imprisonment, was released 1201606 prisoners.

more than 400 thousand Soviet citizens waiting for punishment was stopped. As a result of Amnesty, the number of prisoners in the USSR fell by 52%. Before and after Beria such a large-scale in the history of Russia and the Soviet Union was carried out.

From places of imprisonment, the prisoners were taken by trains and prisoners, feeling their large numbers, staged riots and looting of the population at railway stations. Convicted of premeditated murder and banditry pardoned, but the country still has worsened the crime situation. Frequent were cases of hooliganism, robbery and theft. On the outside turned out to be hardened criminals by the age of 55, many of the gang have been released in full, also ex-cons have taken over the old because of lack of work.

Recommended statesalaska… Share: Comments Comments on the article “Beria Amnesty of 1953: the biggest in Russian history” Please log in to leave a comment! br>
Share on Tumblr


BIOGRAPHICAL AND CRITICAL SOURCES:

Periodicals

Contemporary Review, September, 2001, review of Beria, My Father: Life inside Stalin's Kremlin, p. 189.

Library Journal, February 15, 2002, Robert Johnston, review of Beria, My Father, p. 153.

Sekmadienio laikai (London, England), April 24, 1994, Matthew Campbell, "Stalin, Philby, and Me, by Lost Son of Beria the Terrible," p. 18.

Time International, October 29, 2001, "The Name of the Father: Lavrenti Beria, Stalin's Hatchet Man, Was a Radical Reformer Too—If a Son's Biography Is to Be Believed," p. 83


Lavrentiy P. Beria

Beria was born in the present day Republic of Georgia on March 29, 1899.

In 1919 he graduated from the Baku Polytechnical School for Mechanical Construction. During his time at Baku, Beria joined the Bolshevik faction of the Communist Party and was actively engaged in counterintelligence and revolutionary activity in Georgia. Known for his violent, brutal, and ruthless measures, including kidnapping, torture, and rape, he advanced within the ranks of Georgia’s police organization, often by sabotaging the interests and positions of others, to become head of the secret police in his twenties.

In 1938, Stalin summoned Beria to Moscow and appointed him as deputy to the chief of the Soviet secret police, the NKVD. Within the course of a couple years, Beria orchestrated the execution of NKVD chief Nikolai Yezhov and then assumed his predecessor’s position.

Soviet Bomb Project

Stalin appointed Beria, notorious for his effective management abilities, to head the Soviet atomic bomb project on August 7, 1945, the day after the US detonated the "Little Boy" uranium bomb over Hiroshima. Serving as both the political director of the project and chief of the secret police, he created a special department within the NKVD called “Department S” to consolidate ongoing atomic research and development efforts. Beria’s double role granted him access to intelligence on the Manhattan Project collected from Russian spies such as Klaus Fuchs.

However, both Beria and Stalin distrusted the scientists working on the Soviet project. Their paranoia created an environment of terror and total secrecy. Those involved in the Soviet bomb project were constantly under surveillance. In particular, Beria was suspicious of Igor Kurchatov, the nuclear physicist who served as scientific director of the project.

Nevertheless, under Beria's leadership, the Soviet Union successfully tested its first plutonium implosion bomb on August 29, 1949, code-named “First Lightning” (the United States gave it the code name “Joe-1,” after Stalin). Yuli Khariton, a prominent Russian physicist, wrote of Beria: “This man personified evil in the country's modern history [and] possessed at the same time tremendous vigor and efficiency. It was impossible not to admit his intellect, willpower, and purposefulness. He was a first class manager able to bring every job to its conclusion.”

Demise

After the successful detonation of the Soviets' first nuclear device, Beria’s repressive measures became increasingly unpopular and he was subject to growing suspicion within the Kremlin.

Following Stalin’s death in 1953, Beria was appointed as deputy prime minister and head of the Ministry of Internal Affairs. Many Soviet leaders, among them Nikita Khrushchev, feared Beria would use his control of the secret police to ultimately seize full power.

In the wake of the June 1953 uprising against the German Communist regime in East Berlin, Beria feared the USSR’s ability to retain the loyalty and allegiance of its Eastern European satellite states given the poor state of the Soviet economy. Seeking to preserve the financial solvency of the Soviet Union, he suggested Moscow enter into diplomatic negotiations with United States to peacefully bring an end to the Cold War. Seizing the opportunity, Soviet leadership under Prime Minister Georgy Malenkov accused him of conspiring with the American "imperialists."

After being tried and convicted of treason, Beria was executed in Moscow on December 23, 1953.


SOVIETS CHRONICLE DEMISE OF BERIA

MOSCOW, FEB. 28 -- If there is a demon, a version of absolute evil, in the new version of Soviet history in the official press it is Lavrenti Beria, the dreaded head of the secret police who helped lead Joseph Stalin's purges in the 1930s and then made an unsuccessful bid for power after the dictator's death in 1953.

In an article today in Nedyela, the weekly supplement to the government daily Izvestia, the widow of Beria's executioner claimed Beria got down on his hands and knees and begged for mercy before he was shot.

Known as "the Kremlin monster," Beria has been vilified in the press and in Tengiz Abuladze's powerful film, "Repentance." Today's article said Beria refused to admit any guilt and then went on an 11-day hunger strike before he was brought to court.

"We had to bend our efforts to make sure the villain survived to face trial," the general in charge of Beria was quoted as saying.

Pavel Batitsky, who later became air defense chief, was Beria's executioner, the article said. According to his widow, Batitsky discovered that Beria -- whose sadism has been described as extending to dragging women in from the street, forcing them to participate in orgies, and then throwing them back out on the street shot dead -- was in the end a simpering coward.

Olga Batitsky quoted her husband as saying Beria "implored him for mercy, groveling on his knees. This insulted my husband. And my husband said, 'In all that you have done, so loathsome, mean and nasty, can you not find enough courage in yourself to accept your punishment in silence?' "

The article described how in the wake of Stalin's death, Beria tried to persuade Nikita Khrushchev and Nikolai Bulganin to oust the premier, Georgi Malenkov, who died earlier this year.

Malenkov's son, Andrei, said in the article that Khrushchev and Bulganin quickly reported Beria's intentions to Malenkov. "That was enough for extreme measures to be taken," said Andrei Malenkov.

The article also said that Georgi Zhukhov, the World War II military commander who was later vilified by Stalin, devised a plan to arrest Beria in the Kremlin.

Members of an Army team hid in Zhukhov's and Bulganin's official cars and were driven through the Kremlin gates past Beria's troops. Once inside, the soldiers arrested Beria and took him to a specially guarded jail cell within the Kremlin. Later they smuggled Beria past his troops and to a cell elsewhere in Moscow.

Khrushchev, in his memoirs, has himself, not Zhukhov, plotting Beria's arrest.

Foreign historical accounts often have been vague about Beria's end. Some even assumed that his execution quickly followed his arrest in June 1953, but this article dates his trial, along with those of six aides, as Dec. 18-23. All were shot immediately after the trial.


Žiūrėti video įrašą: ლევან ბერძენიშვილი რატომ დაუპირისპირდა მიხეილ ჯავახიშვილი ბერიას (Lapkritis 2021).