Istorijos transliacijos

Vietnamas paskelbia nepriklausomybę nuo Prancūzijos

Vietnamas paskelbia nepriklausomybę nuo Prancūzijos

Praėjus kelioms valandoms po Japonijos pasidavimo Antrajame pasauliniame kare, Vietnamo komunistas Ho Chi Minhas paskelbė Vietnamo nepriklausomybę nuo Prancūzijos. Skelbime buvo perfrazuota JAV Nepriklausomybės deklaracija, skelbianti: „Visi žmonės gimsta lygūs: Kūrėjas suteikė mums neliečiamas teises, gyvybę, laisvę ir laimę! ir jį nudžiugino didžiulė minia, susirinkusi Hanojaus Ba Dinh aikštėje. Tačiau praeis 30 metų, kol Ho svajonė apie vieningą, komunistinį Vietnamą taps realybe.

SKAITYTI DAUGIAU: Kas lėmė Vietnamo karo pradžią?

Gimęs 1890 m., Ho Chi Minhas iš Vietnamo paliko virėją prancūzų garlaivyje 1911 m. Po kelerių jūrininko metų jis gyveno Londone, o vėliau persikėlė į Prancūziją, kur 1920 m. Tapo Prancūzijos komunistų partijos įkūrėju. Vėliau jis išvyko į Sovietų Sąjungą, kur studijavo revoliucinę taktiką ir aktyviai dalyvavo komunistų internacionalo veikloje. 1924 m. Jis išvyko į Kiniją, kur ėmėsi organizuoti tremtinius Vietnamo komunistus. Kinijos išvytas 1927 m., Jis daug keliavo prieš grįždamas į Vietnamą 1941 m.

Ten jis suorganizavo Vietnamo partizanų organizaciją - Vietnamas -kovoti už Vietnamo nepriklausomybę. Japonija 1940 metais užėmė Prancūzijos Indokiniją ir bendradarbiavo su Prancūzijos Vichy režimui ištikimais Prancūzijos pareigūnais. Tuo tarpu Ho užmezgė ryšius su sąjungininkais ir padėjo operacijoms prieš japonus Pietų Kinijoje. 1945 metų pradžioje Japonija nuvertė prancūzų administraciją Vietname ir įvykdė mirties bausmę daugeliui Prancūzijos pareigūnų.

Kai 1945 m. Rugsėjo 2 d. Japonija oficialiai pasidavė sąjungininkėms, Ho Chi Minhas pasijuto pakankamai drąsus paskelbti nepriklausomą Vietnamo Demokratinę Respubliką. Prancūzijos pajėgos užėmė pietų Vietnamą ir pradėjo derybas su Vietnamo komunistais. Šios derybos žlugo 1946 m., O prancūzų karo laivai bombardavo šiaurinį Vietnamo miestą Haifongą, žuvo tūkstančiai žmonių.

Reaguodama į tai, Vietminas 1946 m. ​​Gruodžio 19 d. - Pirmojo Indokinijos karo pradžioje - pradėjo ataką prieš prancūzus Hanojuje. Per aštuonerius metus trukusį karą Mao Zedongo Kinijos komunistai palaikė Viet Minh, o JAV padėjo prancūzų ir antikomunistinėms Vietnamo pajėgoms. 1954 m. Prancūzai patyrė didelį pralaimėjimą Pietų Bien Phu, Vietnamo šiaurės vakaruose, paskatinęs taikos derybas ir Vietnamo padalijimą pagal 17 -ąją paralelę konferencijoje Ženevoje. Vietnamas buvo padalintas į šiaurinius ir pietinius regionus, o Ho vadovavo Šiaurės Vietname, o imperatorius Bao Dai - Pietų Vietnamo kontrolę.

1950 -ųjų pabaigoje Ho Chi Minh pietuose surengė komunistų partizanų judėjimą, vadinamą Viet Kong. Šiaurės Vietnamas ir Vietkongo kongresas sėkmingai pasipriešino neefektyviems JAV remiamiems Pietų Vietnamo režimams ir nuo 1964 m. Atlaikė dešimtmetį trukusią JAV karinę intervenciją. Ho Chi Minas mirė 1969 m. Rugsėjo 2 d., Praėjus 25 metams po Vietnamo nepriklausomybės paskelbimo nuo Prancūzijos ir beveik šešeriems metams iki jo pajėgoms pavyko suvienyti Šiaurės ir Pietų Vietnamą valdant komunistams. Pietų Vietnamo sostinė Saigonas buvo pervadintas į Ho Chi Minh City, kai 1975 metais jis atiteko komunistams.


Vietnamo užkariavimas Prancūzijoje

1857 m. Liepos mėn. Napoleonas III priėmė sprendimą įsiveržti į Vietnamą. Tai lėmė ne tik misionierių propaganda, bet ir po 1850 m. Prancūzijos kapitalizmo pakilimas, sukėlęs poreikį užjūrio rinkoms ir didesnės prancūzų kalbos troškimą. dalis Vakarų užkariautų Azijos teritorijų. Karinio jūrų pajėgų vadui Rytų Azijoje Rigault de Genouilly, kuris ilgą laiką buvo Prancūzijos karinių veiksmų prieš Vietnamą šalininkas, buvo įsakyta pulti uostą ir Tourane (Da Nang) miestą ir paversti jį Prancūzijos karine baze. Genouilly atvyko į Tourane 1858 m. Rugpjūčio mėn. Su 14 laivų ir 2500 vyrų, prancūzai rugsėjo 1 d. Šturmavo uosto gynybą ir po dienos užėmė miestą. Tačiau Genouilly netrukus pripažino, kad jis negali padaryti tolesnės pažangos aplink Tourane ir nusprendė pulti Saigoną. Palikęs nedidelį garnizoną, kad galėtų laikyti Tourane, 1859 m. Vasarį jis nuplaukė į pietus ir po dviejų savaičių užgrobė Saigoną.

Vietnamo pasipriešinimas neleido prancūzams žengti į priekį už Saigono ribų, o naujos prancūzų kariuomenės kariuomenė užėmė tris gretimas provincijas iki 1861 m. Vietnamas, negalėdamas veiksmingai pasipriešinti įsibrovėliams ir jų pažangiems ginklams, 1862 m. Birželio mėn. Sudarė taikos sutartį, pagal kurią užkariautos teritorijos buvo perduotos Prancūzijai. Po penkerių metų papildomos teritorijos pietuose buvo pradėtos valdyti Prancūzijoje. Visa kolonija buvo pavadinta Cochinchina.

Prancūzams prireikė šiek tiek daugiau nei aštuonerių metų, kad jie taptų Cochinchina šeimininkais (protektoratas Kambodžai jau buvo įvestas 1863 m.). Prireikė dar 16 metų, kad jie galėtų kontroliuoti likusią šalies dalį. Jie pirmą kartą bandė įplaukti į Raudonosios upės deltą 1873 m., Po to, kai prancūzų karinio jūrų laivyno karininkas ir tyrinėtojas Francis Garnier pavojingoje ekspedicijoje parodė, kad Mekongo upė negali būti prekybos kelias į pietvakarių Kiniją. Garnier turėjo tam tikrą paramą iš Prancūzijos Cochinchina gubernatoriaus, tačiau kai jis žuvo mūšyje su Kinijos piratais netoli Hanojaus, bandymas užkariauti šiaurę žlugo.

Per dešimtmetį Prancūzija grįžo prie šio iššūkio. 1882 m. Balandžio mėn., Palaiminus Paryžių, Saigono administracija išsiuntė 250 žmonių pajėgas į Hanojų vadovaujant kapitonui Henri Rivière. Kai Rivière'as žuvo per susirėmimus, Paryžius nusprendė jėga primesti savo valdžią visai Raudonosios upės deltai. 1883 m. Rugpjūčio mėn. Vietnamo teismas pasirašė sutartį, pagal kurią Šiaurės Vietnamas (prancūzų pavadintas Tonkinu) ir Centrinis Vietnamas (pavadintas Annam, remiantis ankstyvuoju kinų regiono pavadinimu) tapo Prancūzijos protektoratais. Po dešimties metų prancūzai prijungė Laosą ir įtraukė jį į vadinamąją Indokinijos sąjungą, kurią prancūzai sukūrė 1887 m. Sąjungą sudarė Kochinčinos kolonija ir keturi Annam, Tonkin, Kambodža ir Laosas.


Vietnamo geografija ir vieta

Vietnamo šalis yra palei rytinę žemyninės Pietryčių Azijos pakrantę, rytinėje Indokinijos pusiasalio pusėje. Jos kaimynė šiaurėje yra Kinija, o jos vakarinės sienos yra Laosas ir Kambodža. Vietnamo rytinės ir pietinės sienos driekiasi iki Pietų Kinijos jūros. Šalis yra maždaug kaip raidė „S“ ir apima beveik 130 000 kvadratinių mylių, todėl ji yra maždaug Kalifornijos dydžio.

Vietname galima rasti keletą geografinių regionų. Šiaurinė šalies dalis yra žinoma dėl savo kasmetinių musonų sezonų, kuriems būdingas didelis kritulių kiekis. Šiame regione dominuoja Raudonosios upės delta - vandens telkinys, kuris tarnauja kaip nepaprastai derlinga ūkininkavimo sritis. Tačiau šiaurė taip pat palaiko daugybę atogrąžų miškų augmenijos ir laukinės gamtos, ypač kalnuotame interjere. Centrinėje Vietnamo dalyje yra aukščiausias šalies aukštis. Jį daugiausia sudaro kalnai ir tankūs atogrąžų miškai, ir tradiciškai tai buvo mažiausiai apgyvendinta šalies teritorija. Garsiausias Vietnamo pietų regionas yra derlinga Mekongo upės delta. Šis žemas plotas, kuriame vyrauja atogrąžų klimatas, istoriškai palaikė įvairias ūkininkavimo praktikas.

Vietnamo šiaurinė Raudonosios upės delta ir pietinė Mekongo delta yra sujungtos Chaîne Annamatique - kalnų grandine, kuri eina iš šiaurės į pietus išilgai Vietnamo vakarinės sienos su Laosu ir Kambodža. Ši tvirta kalnų grandinė saugo vakarinę Vietnamo sieną nuo Kinijos žemyn per šalies vidurį, kol išnyksta į papėdę į šiaurę nuo Saigono miesto (dabartinis Ho Chi Minh City). Bėgant šimtmečiams šie kalnai izoliavo Vietnamą nuo tautų į vakarus, pavyzdžiui, Indiją. Tačiau Chaîne Annamatique neapsaugojo šalies nuo šiaurės tautų, kaip kinai. Tiesą sakant, kalnai bėgant metams nukreipė Kinijos armijas, religijas, politines sistemas ir kitus kinų kultūros aspektus.


Pirmasis Indokinijos karas

Derybos tarp prancūzų ir Ho Chi Minh 1946 m. ​​Kovo mėn. Pasiekė susitarimą, kuris, atrodo, žadėjo taikų sprendimą. Pagal susitarimą Prancūzija pripažins Vietnamo vyriausybę ir suteiks Vietname laisvos valstybės statusą Prancūzijos Sąjungoje. Prancūzijos kariai turėjo likti Vietname, tačiau jie bus palaipsniui išvesti per penkerius metus. 1946 m. ​​Pradžioje prancūzai bendradarbiavo su Ho Chi Minh, įtvirtindami Vietnamo dominavimą prieš kitas nacionalistines grupes, ypač tuos politikus, kuriuos palaikė Kinijos nacionalistų partija.

Nepaisant taktinio prancūzų ir vietnamiečių bendradarbiavimo, jų politika buvo nesuderinama: prancūzai siekė atkurti kolonijinę valdžią, o Hanojus siekė visiškos nepriklausomybės. Prancūzijos ketinimai buvo atskleisti vyriausiojo Indokinijos komisaro Georges-Thierry d’Argenlieu sprendime 1946 m. ​​Birželio mėn. Paskelbti Cochinchina autonomine respublika. 1946 m. ​​Lapkričio pabaigoje Prancūzijos karinio jūrų laivyno laivai bombardavo Haiphongą, sukeldami kelis tūkstančius civilių aukų, o vėliau Viet Minh bandymas užvaldyti Prancūzijos karius Hanojuje gruodžio mėnesį paprastai laikomas Pirmojo Indokinijos karo pradžia.

Iš pradžių įsitikinę pergale, prancūzai ilgai ignoravo tikrąją politinę karo priežastį - Vietnamo žmonių, įskaitant jų antikomunistinius lyderius, norą pasiekti savo šalies vienybę ir nepriklausomybę. Prancūzijos pastangos spręsti šias problemas buvo apgaulingos ir neveiksmingos. 1949 metais prancūzai vėl suvienijo Kočinčiną su likusiu Vietnamu, paskelbdami Vietnamo asocijuotą valstybę, ir valstybės vadovu paskyrė buvusį imperatorių Bao Dai. Tačiau dauguma nacionalistų pasmerkė šiuos manevrus, o lyderystė kovoje už nepriklausomybę nuo prancūzų liko Viet Minui.

Tuo tarpu Viet Minhas pradėjo vis sėkmingesnį partizaninį karą, kuriam po 1949 m. Padėjo nauja komunistinė Kinijos vyriausybė. JAV, bijodamos komunizmo plitimo Azijoje, išsiuntė prancūzams daug pagalbos. Tačiau prancūzus sukrėtė jų įgulos žlugimas Dien Bien Phu mieste 1954 m. Gegužę ir jie susitarė derėtis dėl karo pabaigos tarptautinėje konferencijoje Ženevoje.


1945 m. Vietnamo nepriklausomybės deklaracijos priežastys ir pasekmės

Istorijos esė - 1945 m. Nepriklausomybės deklaracijos priežastys ir pasekmės.

1945 m. Vietnamo nepriklausomybės deklaracija yra pagrindinis įvykis istorijoje, sukėlęs ir sukėlęs pasekmes, kurios palietė ne tik jas, bet ir kitas pasaulio šalis.

Prancūzijos kolonizacija Vietname buvo ilgalaikė 1945 m. Nepriklausomybės deklaracijos priežastis, nes ji metė iššūkį Vietnamo laisvei, pažeidė jų nacionalinį pasididžiavimą ir atėmė iš jų kultūrinę bei tautinę tapatybę. Prancūzija kolonizavo Vietnamą dėl įvairių priežasčių, tuo tarpu Vietnamas turėjo plačias ekonomines galimybes, sukūręs juos ir didelę kolonizuojančią galią Pietryčių Azijoje. Vietnamas turėjo daugybę gamtos išteklių, kuriuos buvo galima panaudoti prancūzų nacionalinei naudai. Vietnamo darbo jėga buvo pigi, o giliavandeniai uostai ir vidaus vandenų keliai leido šias žaliavas lengvai išgauti ir eksportuoti atgal į Prancūziją, tuo pačiu leidžiant platinti iš Prancūzijos pagamintas prekes. Dėl šio didelio Prancūzijos išnaudojimo pasekmės buvo žemės susvetimėjimas, dideli mokesčiai ir didelės paskolų palūkanų normos, ilgainiui tai sukėlė elitinę žemę valdančią visuomenę, kuri vėliau suteiks Ho Chi Minhui platformą valstiečių masių palaikymui gauti. pirmiausia iš Vietnamo išvaryti prancūzus, o vėliau - amerikiečius. Prancūzai taip pat priminė savo „sudėtingesnę“ Europos kultūrą „prastesniems“ vietnamiečiams, tai pamažu atėmė iš žmonių teisę į savo gyvenimo būdą ir būtį, vėliau istorikai tai pavadino „prancūziškumu“, viskas nuo religijos, kalbos, švietimo , ir vertybės buvo atimtos iš Vietnamo žmonių ir pakeistos „aukštesne“ prancūzų kultūra. Nors dauguma vietnamiečių nebuvo patenkinti prancūzų valdžia, kai kurie nesipriešino užkariavimui, iš tikrųjų pasveikino juos, tikėdamiesi, kad jie užbaigs despotiškus ir represinius Kinijos dinastijos valdymo metus. Šios viltys galiausiai buvo sužlugdytos, nes supratusios, kad prancūzai kartu su ekonominiu išnaudojimu yra politiškai represinės, sukūrė palankią dirvą tolesniam nacionalistinio pasipriešinimo prancūzams vystymuisi. Stipraus vietnamiečių pasipriešinimo prancūzų valdžiai pavyzdys buvo Hošimino atsiradimas, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, pasikeitus politinei aplinkai, sukrėtimas paskatintų Vietnamo pasipriešinimo grupes pagaliau susivienyti Vietnamo valdžioje. ir Ho Chi Minh vadovybė.

1940 m. Japonijos invazija į Indokiniją buvo vidutinės trukmės 1945 m. Nepriklausomybės deklaracijos priežastis, nes vietnamiečiai piktinosi jų okupacija taip pat, kaip ir prancūzai. Japonų invazija į Vietnamą buvo tiek pat ekonomiškai skatinama kaip ir prancūzų, kurie matė galimybę turėti prieigą prie gamtos išteklių, kuriuos būtų galima eksportuoti atgal į Japoniją, išvengiant medžiagų apribojimų. Taip pat buvo gausu ryžių ir gumos plantacijų, kurios užtikrino, kad žygiuojant per Pietryčių Aziją link Ramiojo vandenyno, Japonijos kariuomenė būtų tinkamai maitinama ir maitinama. Taip pat buvo asmeninių priežasčių, dėl kurių Japonijos šalis įsiveržė į Vietnamo valstiją, pirmiausia norėdama atkirsti Kiniją nuo savo atsargų, gyvybiškai svarbių karo medžiagų ir maisto, kad įgytų pranašumą karui, kurį jie tęsė nuo tada. 1937 m., Antrasis buvo išlaisvinti Europos kolonijinės valdžios valdomus asmenis ir grąžinti Aziją azijiečiams. Iš pradžių vietnamiečiai labai pasveikino japonus, jie buvo sužavėti, kad kita Azijos šalis gali sutramdyti kolonijinę galią. Tačiau šis pasveikinimas buvo trumpalaikis, nes jie netrukus suprato, kad japonai yra tokie pat, jei ne labiau represyvūs ir išnaudotojai nei prancūzai, nors jie ir valdė Vietnamą kitaip - leido Prancūzijos administracijai valdyti šalį prižiūrint, taupant pinigus ir personalą - Be to, jie buvo žiaurūs. Jie kaupė ryžių atsargas ir išnaudojo.


Vietnamo Demokratinė Respublika, kurią Ho Chi Minh 1945 m. Rugsėjo 2 d. Paskelbė nepriklausoma, apėmė visą Vietnamą. Po dešimties dienų britų kariai atvyko į Saigoną, kad ten gautų japonų pasidavimą. Spalio pradžioje į Saigoną atvyko 80 000 prancūzų karių su laikinosios Prancūzijos vyriausybės pirmininko Charleso de Gaulle'o įsakymu likti pietinėje Vietnamo pusėje. Prancūzai stengėsi būti draugiški Ho ir laimėti jo pritarimą kompromisui. 1946 m. ​​Gegužės mėn. Prancūzijos komisaras Vietname admirolas Thierry d'Angenlieu paskelbė šiaurinį Vietnamo miestą Ho ir Viet Minh regione, o Pietų Vietnamą paskelbė „Kochino Kinijos laikinąja respublika“. Ho ir prancūzai palūžo.

1946 m. ​​Rugpjūčio 1 d. Prezidentas Trumanas per radiją kalbėjo JAV piliečiams ir paskelbė palaikąs laisvą ir nepriklausomą Vietnamą. Tai sutrikdė kai kuriuos jo administracijos atstovus, kurie manė, kad prancūzų valdžios atkūrimas Indokinijoje yra naudingas norint gauti paramą iš naujos laikinosios Prancūzijos vyriausybės prieš vis kariaujančią Sovietų Sąjungą.

Ho Chi Minh su Prancūzijos lyderiu Georges'u Bidault 1946 m. ​​(Nuotrauka iš academ.brooklyn.cuny.edu.)

Lapkritį prancūzai bandė užgrobti muitinės įstaigą Haiphong uoste, netoli Hanojaus. Gruodį Prancūzijos karinio jūrų laivyno daliniai, teigdami, kad jie buvo užpulti, bombardavo Haifongą, žuvo 6 tūkst. Ho perspėjo prancūzus, kad & quot; kas dešimt vyrų, kuriuos nužudysite, mes nužudysime vieną iš jūsų. Galų gale jūs turėsite pasiduoti. "

Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje prancūzai kariškai traukėsi iš savo kolonijų: kareivių iš Maroko, Alžyro, Tuniso, Afrikos į pietus nuo Sacharos, iš vietnamiečių mažumos, kurie rėmė prancūzus, iš Vietnamo etninių mažumų ir iš Laoso bei Kambodžos. Prancūzai samdė savo svetimšalių legioną ir europiečių kilmės samdinius. O prancūzai paprašė ir gavo JAV pagalbos finansuojant ir aprūpinant įrangą, įskaitant tankus, prancūzams, kurie naudojasi šaltuoju karu. 1950 m. Pabaigoje JAV sumokėjo pusę Prancūzijos pastangų Vietname išlaidų. Prancūzai įdarbino šauktinius Prancūzijoje savo karui Vietname, kad karas namuose taptų nepopuliaresnis nei buvo - karas vadinamas „purvinu karu“ (la sale guerre) Prancūzijos komunistų ir kairiųjų intelektualų, įskaitant Jeaną Paulą Sartre'ą.

1949 m. Kovo 8 d. Prancūzija pripažino Vietnamo valstiją kaip nepriklausomą šalį, kurią valdė imperatorius Bao Dai. Netrukus po to buvo sukurta „Vietnamo nacionalinė armija“, kuriai vadovavo imperatoriaus gerbėjas generolas Hinhas. Su jais buvo Vietnamo katalikų mažumos nariai. Prancūzai ištikimiems savo tikėjimui vietnamiečiams suteikė lengvatinį režimą vyriausybės pareigose, švietime ir bažnyčios žemės plotuose, ir buvo katalikų, kurie nusprendė paremti prancūzus prieš Viet Minh.

1950 m. Pabaigoje Kinijai siunčiant karius į Šiaurės Korėją Vietnamas sunaikino Prancūzijos fortus netoli sienos su Kinija. Kovos užsitęsė porą metų, o prancūzams buvo naudinga oro jėga, napalmo kritimas, oro judumas ir desantininkai. Vietnamas norėjo plataus spektro Vietnamo gyventojų, norinčių kovoti, kad pašalintų savo šalį iš svetimos valdžios, ir dėl to prancūzų pastangos Vietname blogėjo.

Tai, spaudžiant Kambodžai, lėmė, kad prancūzai kaimyninei Kambodžai suteikė visišką nepriklausomybę. 1953 m. Kovo mėn. Kambodžos karalius Sihanoukas nuvyko į Paryžių ir patarė prancūzams, kad jei jie nesuteiks Kambodžai visiškos nepriklausomybės, kambodžiečiai kreipsis į kilusį partizanų judėjimą. Kariniu požiūriu prancūzai iki liepos pateko tiek į bėdą, kad liepos 3 dieną pareiškė esą pasirengę suteikti visišką Kambodžos, Vietnamo ir Laoso nepriklausomybę. Karalius Sihanoukas tapo didvyriu savo kolegų kambodžiečių akyse ir triumfuodamas grįžo į Pnompenį. Nepriklausomybė tapo oficiali 1953 m. Lapkričio 9 d.

Pierre Mend & egraves-France, ministras pirmininkas, pradedantis birželio 18 d., '54.

Prancūzija jau buvo suteikusi pusiau autonomiją Prancūzijos Sąjungoje, o kalbant apie Vietnamo nepriklausomybę, o ne derybas su Vietminu, prancūzai toliau kovojo, kad apsaugotų Vietnamo interesus. Karo dėmesys buvo nukreiptas į kraštutinius Vietnamo šiaurės vakarus, Dien Bien provincijoje ir vietnamiečių duonos krepšelio zonoje. Dien Bien Phu kaime netoli sienos su Laosu prancūzai sutelkė savo pagrindines pajėgas, kurių tikslas buvo nutraukti Viet Minh tiekimo linijas į Laosą. Viet Minhas izoliavo prancūzų pajėgas, priversdamas prancūzus pasikliauti oro lašais. Tuo tarpu JAV pristatė dar dešimt B-26 lėktuvų ir paskyrė 200 JAV lėktuvų mechanikų prižiūrėti amerikietiškus B-26 ir C-47. Tai neišgelbėjo padėties Dien Bien Phu prancūzams. Vietminas užėmė aukštumas aplink Dien Bien Phu ir galėjo tiksliai apšaudyti prancūzus. Viet Minhas kilo iš partizaninio karo ir susidūrė su prancūzais mūšyje.

Pajutę artėjančią nelaimę, prancūzai paprašė JAV septintojo laivyno ginkluotos intervencijos. 1954 m. Balandžio 24 d. Valstybės sekretorius Dullesas prezidentui Eisenhoweriui pasakė, kad Paryžius maldauja oro vežėjo priedangos iš JAV septintam laivynui priklausančių vežėjų. Tačiau jo pagalba nesulaukė. Eizenhaueris nebuvo patenkintas kolonijine Prancūzijos darbotvarke. Eizenhaueris taip pat buvo nusiminęs dėl prancūzų, nes jie atsidūrė tokioje izoliuotoje Vietnamo padėtyje, kurią paprasti karo istorikai pripažįsta kaip klaidą. Taip pat buvo nuspręsta, kad būtina gauti Kongreso pritarimą, kad JAV pradėtų karą, kaip prašė prancūzai. O Didžiojoje Britanijoje Churchillio vyriausybė tam nepritarė. Balandžio 26 d. Sušaukta Ženevos konferencija, kuriai pirmininkavo Didžioji Britanija ir Sovietų Sąjunga, siekiant išspręsti konfliktą Vietname.

Gegužės 7 d. Viet Minhas užėmė prancūzų tvirtovę Dien Bien Phu. Prancūzų vadas radijo stotyje per prancūzų būstinę Hanojuje kovojo iki finišo. Jam buvo atsakyta: & quot; Gerai suprato. Kovosite iki galo. Negalima pakelti baltos vėliavos po didvyriško pasipriešinimo. “(Žurnalas„ Time “, 1954 m. Gegužės 17 d.)

Per 55 karo dienas Dien Bien Phu prancūzai prarado apie 3000 žuvusių ir 8000 sužeistų. Viet Minhas patyrė 8 000 žuvusiųjų ir 12 000 sužeistų.

Gegužės 8 d. Viet Minhas suskaičiavo 11 721 kalinį, kurį jie paėmė. Iš šių kalinių 4436 buvo sužeisti. Pajėgūs kareiviai buvo priverstinai nuvežti daugiau nei 250 mylių į kalėjimo stovyklas, o šimtai mirė nuo ligų. Atvyko Raudonasis Kryžius ir evakavo 858 kalinius. Likę gyvi kaliniai buvo badomi, mušami ir kaupiami piktnaudžiavimo būdu, daugelis mirė. Tik 3290 kalinių buvo oficialiai repatrijuoti po keturių mėnesių.

Po Prancūzijos pralaimėjimo Dien Bien Phu birželį Prancūzijos ministras pirmininkas Josephas Lanielis atsistatydino. Birželio 19 d. Suformavo naują vyriausybę „Mend & egraves-France“, kuri norėjo suteikti pirmenybę ekonomikos plėtrai, laikė imperiją atsakomybe ir pritarė visiškam pasitraukimui iš Indokinijos. Karas Vietname buvo nepopuliarus Prancūzijoje, ir kai „Mend & egraves-France“ pasiūlė Parlamentui pasirinkti, ar paremti jį Ženevos derybose, ar siųsti šauktinius į Pietryčių Aziją, jie balsavo 471 prieš 14, kad pritartų jo baigimui karui. Priešintis karo pabaigai vadovavo Romos katalikai, susirūpinę dėl Vietnamo katalikų palikimo komunizmui. Ir buvo politinių dešiniųjų, kurie piktinosi savo šalies pasitraukimu. Jie sugadino žodinę prievartą „Mend & egraves-France“, kai kurie atkreipė dėmesį į jo buvimą žydu.

Operacija „Kelias į laisvę“

Ženevos konferencijoje Vietnamas nenorėjo sutikti šalies padalijimo tarp šiaurės ir pietų 17-ojoje lygiagretėje., Tačiau Kinijos Zhou En-lai argumentai paskatino juos priimti. Pagal susitarimą prancūzai laikinai pasiliks pietinėje pusėje. „Imperatorius“ Bao Dai turėjo likti Pietų šalies prezidentu, o katalikas Ngo Dien Diem turėjo būti jo ministru pirmininku iki rinkimų 1956 m., kurie turėjo suvienyti šalį. Tuo tarpu prancūzų pajėgos turėjo trauktis iš Šiaurės, o Viet Minhas - iš pietų. Laosas buvo pripažintas visiškai nepriklausomu. Viet Minhas sutiko pripažinti Kambodžos nepriklausomybę ir išvedė savo pajėgas iš ten ir iš Laoso. Ženevos susitarimų įgyvendinimui prižiūrėti buvo įsteigta Tarptautinė kontrolės komisija, kurią sudaro komisijos nariai iš Indijos, Kanados ir Lenkijos. Susitarimai buvo pasirašyti 1954 m. Liepos 21 d.

Iki šiol buvo prasidėjęs Korėjos karas (nuo 1950 iki 1953 m.), O priešiškumas komunizmui JAV buvo didelis. Buvo 300 dienų laikotarpis, per kurį Vietnamo žmonėms buvo leista keliauti tarp pietinių ir šiaurinių zonų. Vyko dar vienas politinis susiskaldymas-kaip Korėjos pusiasalyje ir Indijos subkontinente. Eizenhauerio administracija nurodė JAV kariniam jūrų laivynui padėti prancūzams gabenti Vietnamo civilius gyventojus ir karius iš šiaurinės zonos į pietinę. Pietinė zona buvo apibūdinta kaip „laisvo pasaulio“ dalis, o katalikams šiaurinėje zonoje buvo pasiūlyta pabėgti nuo to, kas buvo apibūdinta kaip komunistinė priespauda, ​​ir pasak Vikipedija apie 60% šiaurės 1 milijono katalikų privalėjo. 71


Ho Chi Minh ir Thomas Jefferson

Susan Dunn

1945 m. Rugsėjo mėn. Šimtai tūkstančių žmonių užstrigo prancūziškai atrodančiais Hanojaus centro bulvarais ir gatvėmis. Didžiąją dieną jie keliavo slegiančioje karštyje iš tolimų kaimų. Mokyklos ir biurai buvo uždaryti. Besidžiaugiantys valstiečiai, vilkintys juodą „pižamą“ ir šiaudines skrybėles, darbininkai, kalnų žmonės, milicijos nariai, nešantys ietis, katalikų kunigai juodais kostiumais ir budistų vienuoliai su šafrano rūbais laukė su nekantrumu. Reklaminiai skydeliai ir gėlės puošė pastatų vėliavas, plazdančias retkarčiais šiltais vėjeliais. Visi veidai pasisuko į platformą, pastatytą Ba Dinh aikštėje, dideliame parke netoli Prancūzijos gyvenamojo kvartalo.

Silpnai atrodantis vyriškis išėjo prie mikrofono. „Visi žmonės sukurti lygūs“, - pareiškė jis, klausydamasis Hanojaus. „Kūrėjas jiems suteikė tam tikras neatimamas teises, tarp jų - gyvybę, laisvę ir laimės siekį“. Jis pristabdė, o paskui patikslino. „Šis nemirtingas pareiškimas, - paaiškino jis, - buvo padarytas Jungtinių Amerikos Valstijų nepriklausomybės deklaracijoje 1776 m. Plačiąja prasme tai reiškia: visos žemės tautos yra lygios nuo gimimo, visos tautos turi teisę gyventi, būti laimingam ir laisvam “.

Tai buvo ne viskas. Kaip po nemirtingos Jeffersono vizijos apie neatimamas teises ir laisves sekė tam tikra teisinė santrauka, kurioje išsamiai dokumentuoti visi karaliaus George'o III ir Anglijos parlamento piktnaudžiavimai prieš savo amerikiečius, Ho Chi Minhas panašiai išdėstė vietnamiečių nusiskundimus prieš Prancūzija, jų kolonijinė šeimininkė. Kai klausytojai stengėsi jį išgirsti, jis priminė, kad Prancūzija vis dar bando sunaikinti Vietnamo vienybę, dirbtinai padalindama tautą į tris atskirus politinius regionus - Tonkiną, Annamą ir Cochino Kiniją. Prancūzija apkrovė vietnamiečius neteisingais mokesčiais. Prancūzija nusavino žmonių žemę, ryžių laukus ir miškus. Prancūzija, kurią valdė dekretas, o ne įstatymas, vietoj mokyklų statė kalėjimus, o tamsiausią Indokinijos valandą Prancūzija ją paliko japonams.

Jeffersonas savo didžiojo dokumento pabaigoje paskelbė, kad amerikiečiai tuo pačiu metu nutraukia visus politinius ryšius su Didžiąja Britanija ir paskelbia savo nepriklausomybę. „Mes… Jungtinių Amerikos Valstijų atstovai. . . daryti. . . iškilmingai paskelbti ir pareikšti, - rašė jis, - kad šios vieningos kolonijos yra ir iš tikrųjų turėtų būti laisvos ir nepriklausomos valstybės “. Ho Chi Minhas stengėsi prisiminti tikslius Jeffersono žodžius. „Mes, Vietnamo demokratinės respublikos laikinosios vyriausybės nariai, iškilmingai skelbiame visam pasauliui: Vietnamas turi teisę būti laisvas ir nepriklausomas, ir iš tikrųjų tapo laisva ir nepriklausoma šalimi.

Amerikos nepriklausomybės deklaracija baigiasi visų jos pasirašiusiųjų pasižadėjimu. „Ir remdami šią deklaraciją, tvirtai pasitikėdami Dieviškosios Apvaizdos apsauga, mes abipusiai įsipareigojame vieni kitiems savo gyvybę, turtus ir šventą garbę“. Ho Chi Minh galutinio pasižadėjimo versija apėmė ne tik signatarus, bet ir visą Vietnamo tautą. „Visi Vietnamo žmonės, - pareiškė Ho, - yra pasiryžę sutelkti visas savo dvasines ir fizines jėgas, paaukoti savo gyvybes ir turtą, kad apsaugotų savo nepriklausomybę ir laisvę“.

Dienomis anksčiau Ho Chi Minhas ir jo patarėjai stengėsi prisiminti kuo daugiau Jeffersono kalbos. Ho įsiminė Deklaracijos pradines eilutes, kai prieš Pirmąjį pasaulinį karą lankėsi Jungtinėse Amerikos Valstijose kaip šališkas darbininkas ant trampinio garlaivio, tačiau jo atmintis išblėso. Jis svarstė, ar galėtų padėti vienas iš Vietname tarnaujančių amerikiečių žvalgybos pareigūnų. Antrojo pasaulinio karo metu Džeimsas Patti vadovavo Vietnamo misijai Strateginių paslaugų biure, OSS, CŽV pirmtake. 1945 m. Vasarą ir rudenį majoras Patti kartu su brigados generolu Philipu Gallagheriu ir kapitonu Farisu stebėjo Ho Chi Minh Vietminh vakarėlį. Patti nuomone, Ho Chi Minhas buvo nacionalistas, o ne „žvaigždėtas akimis revoliucionierius ar liepsnojantis radikalas“. „Jaučiau, kad juo galima pasitikėti kaip sąjungininku prieš japonus“, - prisiminė Patti. „Mačiau, kad jo pagrindinis tikslas buvo pasiekti amerikiečių paramą laisvos Vietnamo tikslui“.

Ho paaiškino Patti, kad jo Vietnamo nepriklausomybės deklaracijos projektą reikia nušlifuoti. Kažkas išvertė Ho žodžius, kai Patti atidžiai klausėsi. Patti iškart suprato, kad vertėjas skaito labai pažįstamus žodžius. Vertėjui perskaičius kelis sakinius, Patti iš nuostabos kreipėsi į Ho ir paklausė, ar tikrai ketina šį tekstą naudoti kaip savo nepriklausomybės deklaraciją. „Nežinau, kodėl mane tai sukrėtė“, - svarstė Patti. „Galbūt nuosavybės teisės jausmas ar kažkas tokio pat beprotiško“. Ho atsisėdo ant kėdės, delnai ir pirštų galiukai taip lengvai liečia lūpas, tarsi medituotų. "Ar neturėčiau jo naudoti?" jis paklausė. Patti pasidarė gėda. Kodėl Ho neturėtų jo naudoti? Vertėjas vėl pradėjo: visi vyrai yra apdovanoti savo Kūrėjo tam tikromis neatimamomis teisėmis, tarp kurių yra laisvė, gyvenimas ir laimės siekimas. „Gyvenimas turi ateiti prieš laisvę“, - pastebėjo Patti. Ho atšovė esmę. „Kodėl, žinoma, nėra laisvės be gyvenimo“. Ho spaudė Patti daugiau, bet amerikietis galėjo tai prisiminti.

Išsilavinusiems revoliuciniams lyderiams Azijoje Amerikos istorija turėjo daug ko išmokyti. 1920 -aisiais Kinijos revoliucionierius ir respublikonas „Sun Vat Sen“ savo trijuose liaudies principuose daug rašė apie Amerikos istoriją. Šis šiuolaikinės Kinijos įkūrėjas nuodugniai ištyrė du „geriausius“ Amerikos istorijos laikotarpius - Amerikos revoliuciją ir pilietinį karą. Sunas žavėjosi amerikiečių sukilimu prieš jų nevienodą požiūrį į britus, jų noru ištverti aštuonerius karo metus ir nepriklausomos valstybės sukūrimu. Pilietinis karas buvo dar vienas „ryškus“ kovos už lygybę pavyzdys. Amerikos istorijoje kinams buvo svarbių pamokų apie revoliuciją ir demokratiją, nors kinai, pažymėjo Saulė, galiausiai turės rasti savo vyriausybės formulę.

Ho Chi Minh taip pat kreipėsi į JAV įkvėpimo. Ar jis būtų pasiskolinęs Jeffersono žodžius linksmai Vietnamo nepriklausomybės šventei, jei nebūtų supratęs ir susitapatinęs su amerikiečių XVIII amžiaus antikolonijiniu sukilimu, jei nebūtų žavėjęsis jų revoliucine dvasia? Galbūt buvo ir praktinė Ho kančios pusė. He might have felt that his use of Jefferson’s Declaration would impart some legitimacy to his struggle, that it would be a signal to the Americans that he respected them, that he wanted their friendship as well as their support for his own sister revolution.

Indochinese independence had become a “near-obsession” for President Roosevelt during 1943 and 1944, and Ho’s expectation that the United States would support his independence movement was entirely reasonable. Historians view Roosevelt’s ideals as unquestionably anti-colonial, though they note that he lacked a dear strategy for achieving these goals. To his Secretary of State, Cordell Hull, Roosevelt spoke frankly about Indochina. “France has milked Indo-China for one hundred years,” Roosevelt wrote in a memo. “The people of Indo-China are entitled to something better than that.” A month later at the Yalta Conference, where matters as consequential as the reconstitution and the future of Europe were decided, Roosevelt did not forget Indochina. He remarked to Stalin that “the Indochinese were people of small stature … and were not warlike. He added that France had done nothing to improve the natives since she had the colony.”

Roosevelt’s promise to grant independence to the Philippines buoyed Ho Chi Minh, for the American President had also urged the European colonial powers to grant independence to their own colonies. Ho hoped that his case for the independence of Vietnam would reach the attention of “the great president Roosevelt.”

The situation changed somewhat, however, after de Gaulle’s visit to America the summer of 1944. The French leader proposed the idea of a French federation in which Indochina would have representation. As for the Vietnamese, they wanted Vietnamese unity and independence, not Indochinese citizenship within a “French Union.” But Roosevelt wavered, finding it increasingly difficult to thwart the colonial claims of his close allies, England and the Free French.

After Roosevelt’s death, America’s diplomatic policy changed sharply. Only a few months after Ho’s declaration of independence, the American State Department’s Far Eastern Bureau declared that the United States would respect French sovereignty in Indochina. Roosevelt’s anti-colonialism was displaced by the Cold War’s demands for an anti-Communist foreign policy. By 1946 all official American references to Ho in Washington were prefixed with the word “Communist.” Dean Acheson, the Acting Secretary of State, branded Ho Chi Minh an “agent of international communism.” Though the American OSS officers in Hanoi had liked and trusted Ho, even joining him in celebrating his Vietnamese “Fourth of July,” by the end of the decade Ho had been transformed into a Communist enemy.

– See more at: http://www.thehistoryreader.com/modern-history/ho-chi-minh-thomas-jefferson/#sthash.5z4deqqF.dpuf

SUSAN DUNN is a professor of literature at Williams College and author of many books, including George Washington and The Three Roosevelts. – See more at: http://www.thehistoryreader.com/modern-history/ho-chi-minh-thomas-jefferson/#sthash.5z4deqqF.dpuf

The text of Ho Chi Minh’s Declaration of Independence of the Democratic Republic of Vietnam – September 2, 1945.

“All men are created equal. They are endowed by their Creator with certain inalienable rights among these are Life, Liberty, and the pursuit of Happiness.”

This immortal statement was made in the Declaration of Independence of the United States of America in 1776. In a broader sense, this means: All the peoples on the earth are equal from birth, all the peoples have a right to live, to be happy and free.

The Declaration of the French Revolution made in 1791 on the Rights of Man and the Citizen also states: “All men are born free and with equal rights, and must always remain free and have equal rights.”

Those are undeniable truths.

Nevertheless, for more than eighty years, the French imperialists, abusing the standard of Liberty, Equality, and Fraternity, have violated our Fatherland and oppressed our fellow­ citizens. They have acted contrary to the ideals of humanity and justice.

In the field of politics, they have deprived our people of every democratic liberty.

They have enforced inhuman laws they have set up three distinct political regimes in the North, the Center, and the South of Vietnam in order to wreck our national unity and prevent our people from being united.

They have built more prisons than schools. They have mercilessly slain our patriots they have drowned our uprisings in rivers of blood.

They have fettered public opinion they have practiced obscurantism against our people.

To weaken our race they have forced us to use opium and alcohol.

In the field of economics, they have fleeced us to the backbone, impoverished our people, and devastated our land.

They have robbed us of our rice fields, our mines, our forests, and our raw materials. They have monopolized the issuing of bank­notes and the export trade.

They have invented numerous unjustifiable taxes and reduced our people, especially our peasantry, to a state of extreme poverty.

They have hampered the prospering of our national bourgeoisie they have mercilessly exploited our workers.

In the autumn of 1940, when the Japanese Fascists violated Indochina’s territory to establish new bases in their fight against the Allies, the French imperialists went down on their bended knees and handed over our country to them.

Thus, from that date, our people were subjected to the double yoke of the French and the Japanese. Their sufferings and miseries increased. The result was that from the end of last year to the beginning of this year, from Quang Tri province to the North of Vietnam, more than two million of our fellow citizens died from starvation. On March 9, the French troops were disarmed by the Japanese. The French colonialists either fled or surrendered showing that not only were they incapable of “protecting” us, but that, in the span of five years, they had twice sold our country to the Japanese.

On several occasions before March 9, the Vietminh League urged the French to ally themselves with it against the Japanese. Instead of agreeing to this proposal, the French colonialists so intensified their terrorist activities against the Vietminh members that before fleeing they massacred a great number of our political prisoners detained at Yen Bay and Caobang.

Notwithstanding all this, our fellow­ citizens have always manifested toward the French a tolerant and humane attitude. Even after the Japanese putsch of March 1945, the Vietminh League helped many Frenchmen to cross the frontier, rescued some of them from Japanese jails, and protected French lives and property.

From the autumn of 1940, our country had in fact ceased to be a French colony and had become a Japanese possession.

After the Japanese had surrendered to the Allies, our whole people rose to regain our national sovereignty and to found the Democratic Republic of Vietnam.

The truth is that we have wrested our independence from the Japanese and not from the French.

The French have fled, the Japanese have capitulated, Emperor Bao Dai has abdicated. Our people have broken the chains which for nearly a century have fettered them and have won independence for the Fatherland. Our people at the same time have overthrown the monarchic regime that has reigned supreme for dozens of centuries. In its place has been established the present Democratic Republic.

For these reasons, we, members of the Provisional Government, representing the whole Vietnamese people, declare that from now on we break off all relations of a colonial character with France we repeal all the international obligation that France has so far subscribed to on behalf of Vietnam and we abolish all the special rights the French have unlawfully acquired in our Fatherland.

The whole Vietnamese people, animated by a common purpose, are determined to fight to the bitter end against any attempt by the French colonialists to reconquer their country.

We are convinced that the Allied nations, which at Tehran and San Francisco have acknowledged the principles of self-determination and equality of nations, will not refuse to acknowledge the independence of Vietnam.

A people who have courageously opposed French domination for more than eight years, a people who have fought side by side with the Allies against the Fascists during these last years, such a people must be free and independent.

For these reasons, we, members of the Provisional Government of the Democratic Republic of Vietnam, solemnly declare to the world that Vietnam has the right to be a free and independent country-and in fact is so already. The entire Vietnamese people are determined to mobilize all their physical and mental strength, to sacrifice their lives and property in order to safeguard their independence and liberty.


Vietnamese Declaration of Independence

The Declaration of Independence of the Democratic Republic of Vietnam was a speech read by Ho Chi Minh on September 2, 1945, in Ba Dinh Square, Hanoi, Vietnam, which proclaims the independence of the Democratic Republic of Vietnam from France and Japan Empire after the Second World War.

During the August Revolution, Ho Chi Minh wrote the speech at 48 Hang Ngang Street, Hanoi, at the home of a bourgeoisie family that donated 5,147 taels of gold to the Revolutionary Government headed by Ho Chi Minh. The Declaration was written with the advise of OSS Detachment 101 Maj. Archimedes Patti.

All men are created equal. They are endowed by their Creator with certain inalienable rights among these are Life, Liberty, and the pursuit of Happiness."

This immortal statement was made in the Declaration of Independence of the United States of America in 1776. In a broader sense, this means: All the peoples on the earth are equal from birth, all the peoples have a right to live, to be happy and free.

The Declaration of the French Revolution made in 1791 on the Rights of Man and the Citizen also states: "All men are born free and with equal rights, and must always remain free and have equal rights."

Those are undeniable truths.

Nevertheless, for more than eighty years, the French imperialists, abusing the standard of Liberty, Equality, and Fraternity, have violated our Fatherland and oppressed our fellow­citizens. They have acted contrary to the ideals of humanity and justice.

In the field of politics, they have deprived our people of every democratic liberty.

They have enforced inhuman laws they have set up three distinct political regimes in the North, the Center, and the South of Vietnam in order to wreck our national unity and prevent our people from being united.

They have built more prisons than schools. They have mercilessly slain our patriots they have drowned our uprisings in rivers of blood.

They have fettered public opinion they have practised obscurantism against our people.

To weaken our race they have forced us to use opium and alcohol.

In the field of economics, they have fleeced us to the backbone, impoverished our people, and devastated our land.

They have robbed us of our rice fields, our mines, our forests, and our raw materials. They have monopolized the issuing of bank­notes and the export trade.

They have invented numerous unjustifiable taxes and reduced our people, especially our peasantry, to a state of extreme poverty.

They have hampered the prospering of our national bourgeoisie they have mercilessly exploited our workers.

In the autumn of 1940, when the Japanese Fascists violated Indochina's territory to establish new bases in their fight against the Allies, the French imperialists went down on their bended knees and handed over our country to them.

Thus, from that date, our people were subjected to the double yoke of the French and the Japanese. Their sufferings and miseries increased. The result was that from the end of last year to the beginning of this year, from Quang Tri province to the North of Vietnam, more than two million of our fellow citizens died from starvation. On March 9, the French troops were disarmed by the Japanese. The French colonialists either fled or surrendered showing that not only were they incapable of "protecting" us, but that, in the span of five years, they had twice sold our country to the Japanese.

On several occasions before March 9, the Vietminh League urged the French to ally themselves with it against the Japanese. Instead of agreeing to this proposal, the French colonialists so intensified their terrorist activities against the Vietminh members that before fleeing they massacred a great number of our political prisoners detained at Yen Bay and Caobang.

Notwithstanding all this, our fellow­citizens have always manifested toward the French a tolerant and humane attitude. Even after the Japanese putsch of March 1945, the Vietminh League helped many Frenchmen to cross the frontier, rescued some of them from Japanese jails, and protected French lives and property.

From the autumn of 1940, our country had in fact ceased to be a French colony and had become a Japanese possession.

After the Japanese had surrendered to the Allies, our whole people rose to regain our national sovereignty and to found the Democratic Republic of Vietnam.

The truth is that we have wrested our independence from the Japanese and not from the French.

The French have fled, the Japanese have capitulated, Emperor Bao Dai has abdicated. Our people have broken the chains which for nearly a century have fettered them and have won independence for the Fatherland. Our people at the same time have overthrown the monarchic regime that has reigned supreme for dozens of centuries. In its place has been established the present Democratic Republic.

For these reasons, we, members of the Provisional Government, representing the whole Vietnamese people, declare that from now on we break off all relations of a colonial character with France we repeal all the international obligation that France has so far subscribed to on behalf of Vietnam and we abolish all the special rights the French have unlawfully acquired in our Fatherland.

The whole Vietnamese people, animated by a common purpose, are determined to fight to the bitter end against any attempt by the French colonialists to reconquer their country.

We are convinced that the Allied nations, which at Tehran and San Francisco have acknowledged the principles of self-determination and equality of nations, will not refuse to acknowledge the independence of Vietnam.

A people who have courageously opposed French domination for more than eighty years, a people who have fought side by side with the Allies against the Fascists during these last years, such a people must be free and independent.

For these reasons, we, members of the Provisional Government of the Democratic Republic of Vietnam, solemnly declare to the world that Vietnam has the right to be a free and independent country-and in fact is so already. The entire Vietnamese people are determined to mobilize all their physical and mental strength, to sacrifice their lives and property in order to safeguard their independence and liberty. [1]


Ho Chi Minh

Ho Chi Minh fashioned the Democratic Republic of Vietnam in 1945 and wrote a declaration of independence that stated, "All men are created equal they are endowed by their Creator with certain inalienable rights among these are Life, Liberty, and the Pursuit of Happiness." During a cruel land reform after Ho became president of North Vietnam, an estimated 50,000 North Vietnam citizens lost their lives, between 50,000 and 100,000 were imprisoned, and Freedom of Speech was restricted.

Ho Chi Minh, (Nguyen Ai Quoc or Nguyen Sinh Cung), which roughly means "he who enlightens," stood as the prevailing symbol of unification of North and South Vietnam. Engaging in a long conflict with France, followed by pre-World War II Japan, post-World War II France, and then with the United States, Ho Chi Minh would not see his lifelong dream of the reunification of North and South Vietnam under a single rule before his death in 1969.

Among the 20th century revolutionaries, Ho Chi Minh waged the longest — and in terms of human lives sacrificed, the costliest — battle against European colonial power. The forces he led, fought and defeated the Japanese, the French, and finally the Americans in his fight for Vietnamese independence.

The affectionate name given to him by his countrymen, "Uncle Ho," suggests a kindly relative. Yet Ho Chi Minh was a lifelong revolutionary, who used any and all means to achieve his ends. Ho first led an insurrection against Japanese occupiers. In 1945, his commandos took Hanoi, the Vietnamese capital. In one of the ironies of history, Ho Chi Minh paraphrased a future enemy`s benchmark of freedom — the U.S. Declaration of Independence — while addressing an enormous crowd following the success against the Japanese. Ho Chi Minh proclaimed: "All men are born equal. The Creator has given us inviolable rights: life, liberty, and happiness!"

The French began to take control of Vietnam in the 1860s. The entire country was made a French "protectorate" in 1883. Under French colonial rule, the Vietnamese were prohibited from traveling outside their districts without identity papers. Freedom of expression and organization were restricted. As land was progressively co-opted by large landholders, the number of landless peasants grew. Neglect of the education system caused the literacy rate to fall. Vietnamese anticolonial movements began to coalesce early in the 20th century, but were vigorously suppressed by the French.

Youth and early years

Ho was born May 19, 1890, in the village of Kim Lien in Annam province, central Vietnam. His father was a public servant attached to the imperial court. Ho attended the prestigious National Academy school in Hue, but left before graduation. He worked for a short time as a teacher before travelling to Saigon, where he attended a course in navigation. In 1911 he found work as a kitchen hand on a French steamer traveling from Saigon to Marseilles. Moving on to London in 1917 during World War I, then back to France in 1919, Ho took the name Nguyen Ai Quoc (Nguyen the Patriot).

He stayed in Paris until 1923, working in menial jobs while he became active in the socialist movement. During the 1919 Versailles Peace Conference, Ho attempted to present U.S. president Woodrow Wilson with a proposal for Vietnam`s independence, but is turned away. The proposal was never officially acknowledged.

Leaving Paris in 1923, Ho traveled to Moscow for training at the headquarters of the Communist International (Comintern) and assumed an active role in its fifth congress, criticising the French Communist Party for not opposing colonialism more vigorously. He also urged the Comintern to actively promote revolution in Asia. In 1924 Ho traveled to Guangzhou (Canton) in southern China, a stronghold of the Chinese communists, where he trained Vietnamese exiles in revolutionary techniques. By 1925 he had organized the exiles into the Viet Nam Thanh Nien Cach Menh Dong Chi Hoi (Revolutionary Youth League). Going by the name Ly Thuy, he formed an inner group within the Revolutionary League, the Thanh Nien Cong San Doan, or Communist Youth League (CYL).

The CYL concentrated on the production of an independence journal that was distributed clandestinely inside Vietnam. In 1926 Ho wrote Duong Cach Menh (The Revolutionary Path), which he used as a training manual. In 1927 the communists were expelled from Guangzhou in April, following a coup by Chinese Nationalist leader Chiang Kai-shek. Ho found refuge in the Soviet Union. In 1928, he traveled to Brussels and Paris, then Siam (now Thailand), where he spent two years as a representative of the Comintern in Southeast Asia. His followers remained in South China.

Ho presided over the founding of a unified Indochinese Communist Party (ICP) at a conference of the Thanh Nein in Hong Kong on February 3, 1930. A program of party objectives drafted by Ho was approved by the conference. The objectives included the overthrow of the French, establishment of an independent Vietnam ruled by a people`s government, nationalization of the economy and cancellation of public debts, land reform, the introduction of an eight-hour work day, and universal education. Meanwhile, the weight of a worldwide economic depression began to be felt in Vietnam. Peasant demonstrators in the provinces began to demand reform. When their demands were ignored, riots broke out. Peasants seized control of some districts and, with the aid of ICP organisers, formed local village associations called "soviets."

In September 1930 the French reacted to the ICP`s rising popularity by sending in Foreign Legion troops. More than 1,000 suspected communists and rebels were arrested and 400 were given lengthy prison sentences. Eighty, including some party leaders, were executed. Ho was condemned in absentia iki mirties. He sought refuge in Hong Kong and again operated as a representative of the Comintern in Southeast Asia. By 1932 there were more than 10,000 French political prisoners held in Vietnam`s jails.

Prison and communist study

Ho was arrested in Hong Kong by the British police during a crackdown on political revolutionaries in 1931. He remained in prison until 1932. Upon his release, he traveled to Moscow, where he spent much of the next seven years studying and teaching at the Lenin Institute. Ho returned to China in 1938 and served as an adviser to the Chinese communist armed forces during the Second Sino-Japanese War.

On the eve of the Second World War, Germany and the Soviet Union signed a non-aggression pact. The French government in Vietnam immediately banned the French Communist Party, then outlawed all Vietnamese political parties, including the ICP, and cracked down on political activities. The ICP reacted by focusing its operations on rural areas, where the French held less sway. Early in 1940, Ho returned to southern China, where he reestablished contact with the ICP and began to plan. Ho and his lieutenants Vo Nguyen Giap and Pham Van Dong saw the defeat of the French by the Germans as an opportunity to free Vietnam from the French regime.

Heading south from territory they occupied in China, Japanese troops invaded Vietnam on September 22, 1940. The French quickly negotiated a cease-fire that allowed their colonial administration to remain during Japanese rule. But peace was not to last. The defeat of the French by the Germans was an opportunity to finally free Vietnam from the French regime. Ho began to use the name Ho Chi Minh.

Namai In January 1941, Ho entered Vietnam for the first time in 30 years and organized the Vietnam Doc Lap Dong Minh Hoi (League for the Independence of Vietnam), or Viet Minh. A liberation zone was established near the border with China, from which the Viet Minh worked to muster the discontent of urban nationalists and the rural poor into a unified movement for the liberation of Vietnam. While in southern China (1942) to meet with Chinese Communist Party officials, Ho was arrested by the Chinese nationalist government and imprisoned for two years. In September 1944 Ho was allowed to return to Vietnam with a guerilla force of 18 men trained and armed by the Chinese. He vetoed an ICP plan for a general uprising, but approved a propaganda campaign.

Declaration of independence and national leadership

In 1945, Ho Chi Minh, leader of the communist Viet Minh organization, declared Vietnam’s independence from Japan, in a speech that invoked the U.S. Declaration of Independence and the French Revolution’s Declaration of the Rights of Man and of the Citizen. However, the French quickly reasserted the control they had ceded to the Japanese, and the First Indochina War (1946–54) was underway.

In December 1949 Ho Chi Minh sent envoys to Beijing, China, to request that the Chinese Communist Party provide military advisors, weapons that could equip three divisions, and financial aid of $10 million. At the time, the CCP did not completely satisfy Ho Chi Minh’s demands because it was still engaged in the war to unify China, and because it possessed limited financial resources. However, the CCP leadership did instruct its military units in southern China to provide as much assistance to the Viet Minh as possible. Mao Zedong paid serious attention to Ho Chi Minh’s struggle, and to his request for Chinese aid. Behind the scenes, China took up the struggle against the French. The Russians under Josef Stalin also supported Ho Chi Minh`s struggle for freedom and unification.

In 1950, the U.S. recognized the Associated State of Vietnam (ASV - South Vietnam) and dispatched a group of military advisors to train the South Vietnamese in the use of U.S. weapons. China reacted by recognizing the Democratic Republic of Vietnam (DRV - North Vietnam) and agreeing to provide it with limited assistance. Official recognition of the DRV by the Soviet Union soon followed. In 1951 the ICP, which had been dissolved in 1945 to obscure its communist affiliation, was reestablished and renamed the Vietnam Workers` Party (VWP). Ho was elected party chairman. The French captured the strategic village of Dien Bien Phu in 1953. Ho indicated a willingness to consider a French peace plan. To maximise their leverage at the bargaining table, the Viet Minh decided to to take Dien Bien Phu just before the conference began. More than 100,000 Viet Minh troops and nearly 100,000 transport workers descended on the area. The siege of the town entrapped 15,000 French troops, cut off from all support and supplies. The French surrendered on May 7, 1954, the day before the Geneva negotiations were set to begin. The Geneva peace conference began on May 8, as planned, and a compromise agreement was signed. A Country divided

The agreement was endorsed by the Democratic Republic of Vietnam, France, Britain, China and the Soviet Union. The United States and the ASV withheld approval. The country was effectively divided at the 17th Parallel into a communist North and a noncommunist South. On October 24, U.S. president Dwight D. Eisenhower offered direct economic aid to South Vietnam, which began in January 1955. In October, South Vietnam declared itself as the Republic of Vietnam. An election, to be held in 1956 to reunite the country under a democratically elected leader, was never held. South Vietnam, backed by the United States, refused to participate in the elections, fearful that Ho Chi Minh would win. War continued.

As president of North Vietnam, Ho led the armed struggle against the South — and its United States allies — to reunite the country. Although the U.S. opposed Ho Chi Minh because he was a communist, the leader once explained, "It was patriotism, not Communism, that inspired me." Ho`s loyal supporters (northern troops and southern guerillas) waged a protracted war against the United States, finally causing the superpower to withdraw from the peninsula. Ho died of heart failure at age 79 on September 2, 1969, in Hanoi. Vietnamese reunification was finally achieved in 1975, just six years after his death. The victory came at a staggering price: An estimated three million North and South Vietnamese were killed in the struggle. Following their victory, the communists put Ho`s embalmed body on display, but the act defied his final wishes. Ho Chi Minh, a practical man who looked to the peasants for his support, wanted his remains to be scattered over three Vietnamese hilltops. Explained an elderly Ho Chi Minh, "Not only is cremation good from the point of view of hygiene, but it also saves farmland."


The 1970s

April 30, 1970: President Nixon announces that U.S. troops will attack enemy locations in Cambodia. This news sparks nationwide protests, especially on college campuses.

May 4, 1970: National Guardsmen fire a barrage of tear gas into a crowd of demonstrators protesting the expansion into Cambodia on the campus of Kent State University. Four students are killed.

June 13, 1971: Portions of the "Pentagon Papers" are published in the New York Times.

March 1972: The North Vietnamese cross the demilitarized zone (DMZ) at the 17th parallel to attack South Vietnam in what became known as the Easter Offensive.

January 27, 1973: The Paris Peace Accords are signed and create a ceasefire.

March 29, 1973: The last U.S. troops are withdrawn from Vietnam.

March 1975: North Vietnam launches a massive assault on South Vietnam.

April 30, 1975: Saigon falls and South Vietnam surrenders to the communists. This is the official end of the Second Indochina War/Vietnam War.

July 2, 1976: Vietnam is unified as a communist country, named the Socialist Republic of Vietnam.


Žiūrėti video įrašą: ზვიად გამსახურდია აცხადებს საქართველოს დამოუკიდებლობას, 9 აპრილი, 1991 (Sausis 2022).