Istorijos transliacijos

Adamso pirmoji sąjungos būsena - istorija

Adamso pirmoji sąjungos būsena - istorija

JUNGTINĖS VALSTIJOS, 1797 m. Lapkričio 22 d.

Senato ponai ir Atstovų rūmų ponai:

Kurį laiką bijojau, kad dėl užkrečiamos ligos, kuri kamavo Filadelfijos miestą, reikės sušaukti nacionalinę įstatymų leidybą kitoje vietoje. Šios priemonės buvo pageidautina vengti, nes tai sukeltų daug nepatogumų visuomenei ir didelių viešųjų išlaidų ir padidintų šio miesto gyventojų, kurių kančios turėjo sužadinti visų jų piliečių užuojautą, nelaimę. Todėl, ėmęsis priemonių ligos būklei ir sumažėjimui nustatyti, atidėjau savo ryžtą, tikėdamasis dabar laimingai suvokti, kad, nekeldamas pavojaus narių gyvybei ar sveikatai, Kongresas gali susirinkti šioje vietoje, kur ji buvo kitas pagal įstatymą susitikti. Tačiau aš siūlau jūsų svarstyti, ar įgaliojimai atidėti Kongreso posėdį, nepraleidžiant Konstitucijoje nustatyto laiko tokiomis progomis, nebūtų naudinga 1794 m.

Nors dar negaliu pasveikinti jūsų su taikos Europoje atkūrimu ir mūsų piliečių asmenų ir nuosavybės saugumo nuo neteisybės ir smurto jūroje atkūrimo, vis dėlto turime daug dėkingumo geranoriškumo šaltiniui. ir įtaka vidinei ramybei ir asmeniniam saugumui, palankiems sezonams, klestinčiam žemės ūkiui, produktyviai žvejybai ir bendriems patobulinimams, o svarbiausia - racionaliai pilietiškos ir religinės laisvės dvasiai ir ramiam, bet tvirtam pasiryžimui palaikyti mūsų suverenumą. kaip mūsų moraliniai ir religiniai principai, prieš visus atvirus ir slaptus išpuolius.

Mūsų nepaprastieji pasiuntiniai Prancūzijos Respublikai pradėjo - vienas liepos mėn., Kitas - rugpjūčio pradžioje - prisijungti prie kolegos Olandijoje. Gavau žvalgybos informaciją apie jų abiejų atvykimą į Olandiją, iš kur jie visi tęsė kelionę į Paryžių per kelias dienas nuo rugsėjo 19 d. Kad ir koks būtų šios misijos rezultatas, tikiu, kad iš mano pusės nieko nebus praleista, kad derybos būtų sėkmingai užbaigtos tokiomis teisingomis sąlygomis, kurios gali būti suderinamos su JAV saugumu, garbe ir interesais. Tuo tarpu niekas neprisidės prie taikos išsaugojimo ir teisingumo pasiekimo, kaip tos energijos ir vienybės pasireiškimas, kurį JAV žmonės daug kartų pateikė tokius įsimintinus įrodymus ir tuos krašto gynybos išteklius, kuriuos maloninga apvaizda maloniai suteikė jiems.

Galima drąsiai teigti, kad po Kongreso pertraukos nieko neįvyko, dėl ko netinkamos tos mano rekomenduotos atsargumo priemonės, kurias aš rekomendavau apsvarstyti abiems namams jūsų vėlyvos neeilinės sesijos pradžioje. Jei ta sistema tada buvo apdairi, tai dabar darosi labiau, nes didėjantys pagrobimai sustiprina jos priėmimo priežastis.

Iš tiesų, kad ir koks būtų derybų su Prancūzija klausimas ir ar karas Europoje tęsis, ar ne, aš esu įsitikinęs, kad nuolatinė ramybė ir tvarka greitai nebus pasiekta. Visuomenės būklė taip ilgai buvo sutrikdyta, moralinių ir religinių įsipareigojimų jausmas taip susilpnėjo, visuomenės tikėjimas ir nacionalinė garbė taip sutriko, pagarba sutartims taip sumažėjo, o tautų teisė prarado tiek daug jėga, nors pasididžiavimas, ambicijos, godumas ir smurtas taip ilgai buvo nevaržomi, nėra pagrįstų pagrindų, kuriais remiantis būtų galima tikėtis, kad komercija be apsaugos ar gynybos nebus apiplėšta.

Jungtinių Valstijų prekyba yra būtina, jei ne jų egzistavimui, bent jau jų patogumui, augimui, klestėjimui ir laimei. Žmonių genijus, charakteris ir įpročiai yra labai komerciniai. Jų miestai buvo suformuoti ir egzistuoja prekiaujant. Mūsų žemės ūkis, žuvininkystė, menas ir gaminiai yra su ja susiję ir nuo to priklauso. Trumpai tariant, komercija pavertė šią šalį tokia, kokia ji yra, ir jos negalima sunaikinti ar apleisti, neįtraukiant skurde ir nelaimėje gyvenančių žmonių. Didelius skaičius tiesiogiai ir tik palaiko navigacija

Visuomenės tikėjimas yra pažadėtas už komercinių ir jūrininkų teisių išsaugojimą ne mažiau nei kitų piliečių. Atsižvelgdamas į mūsų reikalus, turėčiau pripažinti save kaltu dėl pareigos nepaisymo, jei neleisčiau rekomenduoti, kad mes dėtume visas pastangas, kad apsaugotume savo prekybą ir padėtume savo šaliai tinkamą gynybos poziciją kaip vienintelę patikimą priemonę išsaugoti. tiek.

Aš tikėjausi, kad šios sesijos pradžioje būčiau galėjęs pranešti jums priimtiną informaciją apie tai, kaip tinkamai įvykdyti mūsų sutartį su Jo katalikų didenybe, atsižvelgiant į jo karių išvedimą iš mūsų teritorijos ir demarkaciją. ribų, tačiau pagal naujausią autentišką žvalgybą Ispanijos garnizonai vis dar buvo tęsiami mūsų šalyje, o pasienio linijos valdymas nebuvo pradėtas. Dėl šių aplinkybių reikia labiau apgailestauti, nes jos negali nepaveikti indų taip, kad kenkia JAV. Vis dėlto, tikėdamasis vilties, kad pateikti atsakymai pašalins Ispanijos pareigūnų prieštaravimus dėl neatidėliotinos sutarties vykdymo, aš maniau, kad reikia ir toliau būti pasirengusiems gauti šias pareigas ir eiti pareigas. ribų linija. Daugiau informacijos šia tema bus pateikta sesijos metu.

Kalbėdamas apie šią nemalonią padėtį mūsų vakarų pasienyje, man dera paminėti užsienio agentų bandymus susvetiminti Indijos tautų jausmus ir sužadinti juos tikruose karo veiksmuose prieš JAV. Didžiulę veiklą atliko tie asmenys, kurie užsiminė tarp JAV teritorijoje gyvenančių indėnų genčių, norėdami paveikti juos perduoti savo jausmus ir jėgas svetimai tautai, sudaryti juos į konfederaciją ir paruošti juos karui. prieš JAV. Nors buvo imtasi priemonių siekiant užkirsti kelią šiems mūsų teisių pažeidimams, užkirsti kelią Indijos karo veiksmams ir išsaugoti visą jų prisirišimą prie Jungtinių Valstijų, mano pareiga yra tai pastebėti, kad šios priemonės būtų geriau padarytos ir kad būtų išvengta jų padarinių. pakartoti tokią praktiką gali prireikti įstatymo, numatančio atitinkamą bausmę už tokius nusikaltimus.

Komisijos nariai, paskirti pagal JAV ir Didžiosios Britanijos draugystės, prekybos ir laivybos sutarties penktąjį straipsnį, išsiaiškinti upę, kuri iš tikrųjų buvo skirta taikos sutartyje minimos Šv. Pasamakodžio įlankoje 1796 m. Spalio mėn. tuo tikslu ir atidėjo susitikimą Bostone rugpjūčio mėn. Jie susitiko, tačiau apklausos, reikalaujančios daugiau laiko, nei buvo numatyta, ir nebuvo baigtos, komisijos nariai vėl atidėjo susitikimą Providense, Rodo salos valstijoje, birželio mėnesį, kai galime tikėtis galutinio egzamino ir sprendimo .

Komisijos nariai, paskirti pagal šeštąjį sutarties straipsnį, paskutinį kartą susitiko Filadelfijoje gegužę, kad išnagrinėtų Didžiosios Britanijos subjektų reikalavimus dėl skolų, sudarytų iki taikos ir vis dar likusių joms iš JAV piliečių ar gyventojų. Įvairios priežastys iki šiol neleido apsispręsti, tačiau dabar verslas atnaujinamas ir, be abejo, bus pertrauktas baudžiamojon atsakomybėn.

Keli sprendimai dėl Jungtinių Valstijų piliečių pretenzijų dėl nuostolių ir žalos, patirtos dėl neteisėto ir neteisėto jų laivų ar kito turto užgrobimo ar pasmerkimo, buvo priimti Londone, atsižvelgiant į septintąjį sutarties straipsnį. Komisijos narių priteistas sumas sumokėjo Didžiosios Britanijos vyriausybė. Nemažą dalį kitų reikalavimų, kai išlaidos ir žala, o ne užfiksuotas turtas buvo vieninteliai nagrinėjami objektai, sprendė arbitražas, taip pat buvo sumokėtos JAV piliečiams priteistos sumos.

Praėjusią vasarą Filadelfijoje susitiko Komisijos nariai, sutikti su dvidešimtuoju mūsų sutarties su Ispanija straipsniu, kad išnagrinėtų ir nuspręstų dėl mūsų piliečių reikalavimų dėl nuostolių, patirtų dėl to, kad jų laivai ir kroviniai buvo paimti. Jo katalikų didenybė vėlyvojo karo tarp Ispanijos ir Prancūzijos metu. Jų posėdžiai atnaujinti.

Jungtinės Valstijos yra įpareigotos atlyginti britų subjektų patirtus nuostolius ir žalą, gavus komisijos narių, veikiančių pagal šeštąjį sutarties su Didžiąja Britanija straipsnį, prizą, ir už nuostolius bei žalą, kurią britų subjektai patyrė dėl jų laivų ir prekių, paimtų pagal JAV ribas ir jurisdikciją, įvežimas į jų uostus arba laivų, iš pradžių ginkluotų Jungtinių Valstijų uostuose, gaudymas pagal komisijos narių, veikiančių pagal tos pačios sutarties septintąjį straipsnį, apdovanojimus , būtina numatyti šių įsipareigojimų vykdymo nuostatas.

Daugybė Prancūzijos Respublikos kreiserių ir kai kurių Ispanijos kreiserių užfiksuotų amerikiečių laivų sukėlė didelių išlaidų mūsų piliečiams pareikšti ir paremti jų teismus. Šiam tikslui reikalingos sumos įvairiais atvejais buvo išmokėtos JAV konsulų. Tomis pačiomis gaudynėmis daugybė mūsų jūreivių buvo išmestos į krantą užsienio šalyse, neturintiems visų pragyvenimo šaltinių, o ypač ligoniai patyrė skaudžias kančias. Konsulai tokiais atvejais taip pat yra pasiėmę pinigų, kad palengvintų. Už šią pažangą jie pagrįstai tikisi, kad JAV bus grąžintos kompensacijos.

Konsulinį aktą, susijusį su jūreiviais, reikia peržiūrėti ir pakeisti. Nustatyta, kad jų paramos užsienio šalyse ir grąžinimo nuostatos yra netinkamos ir neveiksmingos. Panašu, kad į konsulinį aktą būtina įtraukti dar vieną nuostatą. Buvo aptikta kai kurių užsienio laivų, plaukiojančių po JAV vėliava ir su suklastotais dokumentais. Retai atsitinka, kad konsulai gali aptikti šią apgaulę, nes jie neturi įgaliojimų reikalauti patikrinti registrus ir jūrinius laiškus.

Atstovų rūmų ponai:

Mano pareiga yra rimtai apsvarstyti tuos objektus, kurie pagal Konstituciją yra ypač priskirti jūsų sričiai - nacionalines skolas ir mokesčius.

Nuo feodalinės sistemos žlugimo, kai viešoji gynyba buvo teikiama daugiausia asmenų sąskaita, buvo įvesta paskolų sistema, ir kadangi nė viena tauta per metus negali surinkti pakankamai mokesčių savo gynybai ir karinėms operacijoms karo metu paskolintos sumos ir skolos būtinai tapo vadinamųjų finansavimo sistemų objektais. Pasekmės, atsirandančios dėl nuolatinio valstybės skolų kaupimosi kitose šalyse, turėtų įspėti mus būti atsargiems, kad užkirstume kelią jų augimui. Turi būti numatyta krašto apsauga ir Vyriausybės parama; tačiau abu jie turėtų būti pasiekti kuo daugiau iš neatidėliotinų mokesčių ir kuo mažiau - paskolomis.

Mano nurodymu ateinančių metų tarnybos sąmatos bus pateiktos jums.

Senato ponai ir Atstovų rūmų ponai.

Mes kartu susitinkame įdomiausiu laikotarpiu. Pagrindinių Europos galių situacijos yra išskirtinės ir reikšmingos. Susiję su kai kuriais sutartimis ir su visais komercija, nė vienas svarbus įvykis negali būti mums abejingas. Tokios aplinkybės reikalauja ypatingo noro ne mažiau nei nusiteikimo susivienyti visose tose priemonėse, nuo kurių priklauso mūsų šalies garbė, saugumas ir klestėjimas, nei dėl visų išminties ir tvirtumo pastangų.

Visomis tokiomis priemonėmis galite pasikliauti mano uoliu ir nuoširdžiu sutikimu.

JONAS ADAMSAS.


Koks yra Sąjungos valstybės tikslas? Apibrėžimas ir prasmė

BRENDAN SMIALOWSKI AFP

Trečiadienį prezidentas Joe Bidenas duos savo pirmasis kreipimasis į Kongresą nuo tada, kai pradėjo eiti pareigas, didelis įvykis naujai administracijai, kuriame jis bandys nustatyti savo pirmininkavimo darbotvarkę.

Įėjimas į renginį bus griežtai kviečiamas, svečiai neįleidžiami „Covid-19“ apribojimai ir papildomas saugumas įvykdytas po sausio 6 d. sukilimo.

Kalba ateina, kai Bidenas baigia savo pirmąsias 100 pareigų, neįprastai pavėlavęs į pirmąjį prezidento kalbą Kongrese, tačiau Baltieji rūmai sakė, kad iš pradžių sutelkė dėmesį į savo atsaką į „Covid-19“. Šio vakaro kalba suteiks jam galimybę informuoti visuomenę apie ankstyvąsias sėkmes ir pareikšti savo nuomonę neseniai pristatė 2,3 trilijono dolerių vertės Amerikos darbo planą.

Ar tai adresas Sąjungos valstybei?

Kalba apie Sąjungos padėtį yra tradicija, įtvirtinta Konstitucijoje, kurioje teigiama, kad prezidentas „kartkartėmis duoda Kongresui Informacija apie Sąjungos padėtįir rekomenduoja jų svarstyti tokias priemones, kurias jis laiko būtinomis ir tikslingomis “.

Paprastai tai yra kasmetinis renginys, kuriame prezidentas apibūdina ateinančių metų planus ir ketinimus. Tačiau pirmoji kiekvienos prezidentūros kalba yra šiek tiek kitoks įvykis Naujasis prezidentas paprastai siūlo toliaregiškesnę perspektyvą, nei tikimasi.

„Tikrai turime vieną kartą iš kart galimybę pasinaudoti akimirka. ne tik kurti darbo vietas, bet ir kurti darbo vietas ilgam laikui “, - sako Baltųjų rūmų komunikacijos direktorė Kate Bedingfield prieš Bideno pranešimą Kongresui šį vakarą. https://t.co/mrVyxXNd3R pic.twitter.com/vx2X8HH7gL

- Nauja diena (@NewDay) 2021 m. Balandžio 28 d

Taigi pastarieji šeši prezidentai nusprendė savo pirmąjį kalbą bendroje Kongreso sesijoje pavadinti kažkuo kitu. Šį kartą rūmų pirmininkė Nancy Pelosi pakvietė Bideną į salę „Pasidalykite savo vizija, kaip spręsti šios istorinės akimirkos iššūkius ir galimybes“.

Nors Kongreso tyrimų tarnyba negali būti pavadinta Sąjungos valstybės adresu, ji paprastai juos klasifikuoja kaip vienodus, nes jie „atlieka tą pačią ceremoninę, retorinę ir politinę funkciją kaip tipinė Sąjungos valstybė. Todėl jie paprastai skaičiuojami ir analizuojami kartu su kitais metiniais adresais “.

Pranešimas apie Sąjungos padėtį istorijoje

Ankstyviausias pavyzdys, kaip kalbama apie padėtį Sąjungoje, suprantama, yra iš pirmojo JAV prezidento George'o Washingtono. 1790 m. Jis paskelbė „metinę žinutę“ Kongresui - trumpiausia iki šiol tokia kalba, kurią sudaro tik 1089 žodžiai.

Tiek Vašingtonas, tiek jo įpėdinis prezidentas Johnas Adamsas metinę kalbą pasakė asmeniškai, tačiau prezidentas Thomas Jeffersonas pasiūlė jį rašytinės žinutės forma. Tai liko rašytinė žinia daugiau nei 100 metų Prezidentas Woodrow Wilsonas asmeniškai pasakė savo 1913 m.

Prieš kalbėdamas su Kongresu dėl Sąjungos padėties, JFK JAV Kapitolijaus lifte, 1962 m., Priešais slaptosios tarnybos agentą Jerry Behną: #USN pic.twitter.com/b8x28cehc6

- Michaelas Beschlossas (@BeschlossDC) 2021 m. Balandžio 28 d

Būtent Wilsonas padėjo plėtoti metinę žinią Sąjungos būsenoje labiau politiškai, naudodamas platformą savo dienotvarkės propagavimui ir išdėstymui. Tačiau pavadinimas „Sąjungos valstybė“ buvo įvestas tik 1947 m, kai savo pareigas ėjo prezidentas Harry Trumanas.

Pastaraisiais dešimtmečiais du prezidentai buvo priversti pasakyti kalbą apie Sąjungos padėtį ginčytingesnėse situacijose, ir abu Billas Clintonas ir Donaldas Trampas sakydamas kalbas savo kaltinimo procese.


Demokratijos žygis: JAV istorija: VI tomas: antroji metinės kronikos dalis

Adamsas, Jamesas Truslovas

Paskelbė Charles Scribner 's Sons, 1945 m

Naudotas - kietu viršeliu
Būklė: Labai gera

Kietas viršelis. Būklė: Labai gera. Nėra striukės. 1 -asis leidimas. Labai geros būklės kietas viršelis „Octavo“ be dulkių striukės, 1945 m., 1 -asis leidimas, 352 puslapiai ir paveikslėlio rodyklė gale. Mėlynos blizgios lentos su auksiniu reljefiniu dizainu ir pavadinimu ant stuburo ir priekinės lentos. Interjeras nepažymėtas ir tvirtas. Gražus tomas. Dydis: 8vo - 7,5 ir#34 iki 9,5 ir#34 aukštas. Knyga.


Pirmasis George'o Washingtono pasisakymas apie Sąjungos būseną: maža pompastika ir be plojimų

Rengdamasis kalbėti Kongresui, prezidentas žengė į neatrastą teritoriją.

Tai buvo 1790 m. Sausio 8 d., Naujos JAV politikos ir valdymo eros aušra. George'as Washingtonas, pirmasis naujosios tautos prezidentas, vežimu atvyko į laikinąją sostinę Niujorko federalinę salę sakyti kalbos pirmajam kongresui.

Pirmaisiais Respublikos metais Vašingtono pareigos ir pareigos iš esmės liko neapibrėžtos. Buvo išrinktas prezidentu prezidentas, rašė autorius Fergusas M. Bordewichas, & ldquo, bet mažai sutariama, ką reiškia jo darbas. & Rdquo

Buvo net neaiškumų dėl dekoro. Kongresas ginčijosi dėl generalinio direktoriaus titulo ir mdash, o viceprezidentas Johnas Adamsas pirmenybę teikė aristokratiškai skambantiems titulams, tokiems kaip & ldquoJo Didenybė & rdquo arba & ldquoHis High Mightiness & rdquo pagal Bordewich & mdash, prieš sutikdamas kreiptis į jį tiesiog kaip & ldquo Jungtinių Valstijų prezidentas.


Sukilimo karas: serija 097 Puslapis 1029 LVIII skyrius. CORRESPONDENCE, ETC.-UNION.

Trečioji brigada.

Bvt. Brigados generolas ROBERT McALLISTER.

11 -asis Masačusetsas, pulkininkas leitenantas Charles C. Rivers.

7 -asis Naujasis Džersis, pulkininkas Francis Price.

8 -asis Naujasis Džersis, majoras Henris Hartfordas.

11 -asis Naujasis Džersis, kapitonas Charlesas F. Gape.

120 -asis Niujorkas, pulkininkas leitenantas Aabramas L. Lockwoodas.

ARTILLERY BRIGADE.

Bvt. Pulkininkas leitenantas JOHN G. HAZARD.

Masačusetso šviesa, 10 -oji baterija, kapitonas J. Webbas Adamsas.

1 -asis Naujasis Hampšyras, „Battery M“, kapitonas George'as K. Dakinas.

1 -oji Naujojo Džersio šviesa, B baterija, kapitonas A. Judsonas Clarkas.

4 -asis „New York Heavy“, kompanija C, kapitonas Richardas Kennedy.

4 -asis Niujorko sunkusis, Compaany L. Leitenantas Frankas Seymoras.

„New York Light“, 11 -oji baterija, kapitonas George'as W. Davey.

Niujorko šviesa, 12 -oji baterija, kapitonas Charlesas A. Clarkas.

1 -oji Rodo salos šviesa, B baterija, leitenantas Jamesas E. Chase'as.

4 -oji JAV, Battery K, Bvt. Kapitonas Johnas W. Roderis.

PENKTASIS ARMYBOS KORPUSAS.

Bvt. Generolas majoras CHARLES GRIFFIN.

ESKORTAS.

4 -oji Pensilvanijos kavalerija, kompanija C, kapitonas Napoleonas J. Horellis.

PROVOSTAS GUARDAS.

104 -asis Niujorkas, pulkininkas leitenantas Johnas R. Strangas.

PIRMASIS SKYRIUS.

Brigados generolas JOSHUA L. CHAMBERLAIN.

Pirmoji brigada.

Bvt. Brigados generolas ALFRED L. PEARSON.

185 -asis Niujorkas, pulkininkas Gustavas Snaiperis.

198 -asis Pensilvanijos valstijos kapitonas Johnas Stantonas.

Antroji brigada.

Bvt. Brigados generolas EDGAR M. GREGORY.

187 -asis Niujorkas, pulkininkas leitenantas Danielis Myersas.

188 -asis Niujorkas, pulkininkas John McMahon.

189 -asis Niujorkas, pulkininkas Allenas L. Burras.

Trečioji brigada.

Pulkininkas J. CUSHING EDMANDS.

1 -asis Meino šaulys (šešios kompanijos), kapitonas George'as R. Abbottas.

20 -asis Meinas, Bvt. Majoras Athertonas W. Clarkas.

32 -asis Masačusetsas, pulkininkas leitenantas Jamesas A. Cunninghamas.

1 -asis Mičiganas, pulkininkas leitenantas George'as Lockley.

16 -asis Mičiganas,* pulkininkas Benjaminas F. Partridge.

83 -asis Pensilvanija, pulkininkas Chauncey P. Rogersas.

91 -asis Pensilvanija, Bvt. Pulkininkas leitenantas Henris O'Neillas.

155 -asis Pensilvanija, majoras John A. Cline.

---------------

*Brady ir Jardine kompanijos Mičigano šaulys.

---------------

Jei jums nepavyksta pasiekti šio puslapio ir reikia paprašyti kito formato, susisiekite su adresu [email protected]


Sužinokite apie dabartinius įvykius
istorinė mūsų kilmės svetainės perspektyva.


John Adams: kampanijos ir rinkimai

Visą Vašingtono prezidentavimo laiką viceprezidentas Adamsas laikė save įpėdiniu. Tiesą sakant, tai vien paaiškina jo norą ištverti aštuonerius metus viceprezidento poste, kuris neturi galios. Kai Vašingtonas savo atsisveikinimo pranešime, paskelbtame 1796 m. Rugsėjo mėn., Paskelbė apie savo ketinimą pasitraukti, tauta susidūrė su pirmaisiais ginčijamais prezidento rinkimais. Kongreso nariai federalistai pritarė ir iškėlė diplomatui Adamsą ir Thomasą Pinckney, Pietų Karolinos karį, tarnavusį kariuomenėje ir tarnavusį prezidentui Vašingtonui. Kongreso demokratai-respublikonai taip pat susitiko ir savo pasirinkimu įvardijo Thomasą Jeffersoną ir Aaroną Burrą iš Niujorko, kurie tarnavo kontinentinėje armijoje ir buvo Jungtinių Valstijų senatoriai. Kiekviena partija įvardijo du kandidatus į prezidentus, nes pagal pirminę Konstituciją kiekvienas rinkimų kolegijos narys turėjo du kartus balsuoti už prezidentą. Prezidento rinkimų nugalėtojas buvo tas asmuo, kuris surinko daugiausiai balsų, jei jie sudarė daugumą balsų. Asmuo, gavęs antrą pagal dydį balsų skaičių, nesvarbu, ar tai buvo dauguma, ar ne, turėjo būti viceprezidentu. Tuo atveju, jei nė vienas kandidatas nesurinko daugumos balsų arba jei du kandidatai surinko balsų daugumą, Atstovų rūmai turėjo nuspręsti dėl rinkimų, o kiekviena valstybė, nepriklausomai nuo dydžio, turi vieną balsą.

Kai 1796 m. Vasaros pabaigoje konkursas prasidėjo visu pajėgumu, tik Aaronas Burras iš keturių kandidatų pradėjo aktyvią kampaniją. Tačiau keturių kandidatų rėmėjai aktyviai agitavo. Federalistinė spauda Jeffersoną pavadino frankofilu, abejojo ​​jo drąsa per Nepriklausomybės karą ir apkaltino jį ateistu. Adamsas buvo pavaizduotas kaip monarchistas ir anglofilas, kuris slapta siekė sukurti šeimos dinastiją, o jo sūnus pakeis jį prezidentu.

Adamsas taip pat turėjo problemų savo stovykloje. Sklido gandai, kad jo pagrindinis varžovas už federalistų lyderystę Aleksandras Hamiltonas slapta pirmenybę teikia Pinckney, nes jis bus labiau kalus nei Adamsas. Daugelis tikėjo, kad Hamiltonas siekė, kad kai kurie federalistų rinkėjai nesulaikytų Adamso balsų, kad Pinckney jį aplenktų.

Galų gale Adamsas laimėjo trijų balsų persvara. Nors praktiškai visi Adamso balsai buvo iš šiaurinių rinkėjų (nors iš esmės visi Jeffersono balsai buvo iš pietų rinkėjų), Adamsas laimėjo daugiausia dėl dviejų pietų rinkėjų balsų. Virdžinijos rinkėjas iš apygardos, kurioje yra stipri tradicija priešintis sodininkams aristokratams, balsavo už Adamsą, kaip ir rinkėjas iš komercinio rajono Šiaurės Karolinos pakrantėje. Jeffersonas surinko antrą vietą pagal balsų skaičių ir tapo viceprezidentu. Taigi tauta turėtų prezidentą iš vienos partijos ir viceprezidentą iš kitos partijos.

Šiuose rinkimuose septynios valstijos leido balsuoti. Likusiose devyniose valstijose įstatymų leidėjai išrinko rinkimų kolegijos narius. Taigi šiame balsavime sunku suvokti populiarią nuomonę, nors atrodo, kad Adamsas sulaukė tam tikros paramos, pripažindamas jo ilgą ir pasiaukojančią tarnybą Amerikos revoliucijos metu. Šiaurės valstijos taip pat manė, kad atėjo laikas turėti prezidentą, nes per pirmuosius aštuonerius naujosios tautos postus šias pareigas ėjo virginietis. Be to, Prancūzijos ministro Jungtinėse Valstijose balsas už Jeffersoną tikriausiai nuvedė Adamsą į rinkimų biuletenius.

Senato viceprezidentui ir pirmininkui Johnui Adamsui teko suskaičiuoti rinkimų kolegijos delegatų balsus. Baigęs skaičiuoti, jis paskelbė, kad Džonas Adamsas buvo išrinktas George'o Washingtono įpėdiniu. Galutinis rinkėjų kolegijos balsas buvo 71 balsas už Adamsą ir 68 už Jeffersoną.

Rinkimai ir kampanija 1800 m

Adamsas susidūrė su nelengva perrinkimo kampanija 1800 m. Federalistinė partija buvo labai susiskaldžiusi dėl savo užsienio politikos. Daugelis priešinosi jo sprendimui išsiųsti pasiuntinius į Paryžių 1799 m., Kai kurie, nes bijojo, kad tai sukels JAV nacionalinį pažeminimą, o kiti, nes tikėjosi išlaikyti kvazikaro krizę partizanų tikslais. Be to, 1800 m. Pradžioje Adamsas atleido du savo kabineto narius - Timothy Pickering, valstybės sekretorių ir Jamesą McHenry, karo sekretorių, už tai, kad jie nepalaiko jo užsienio politikos. Jų išleidimas susvetimino daugybę federalistų. Be įtrūkimų jo partijoje, federalistų ir respublikonų skirtumai tapo karšti. Džefersonai buvo įniršę dėl nuolatinės armijos sukūrimo, naujų mokesčių ir ateivių bei sąmokslo aktų.

Kaip ir 1796 m., Kongreso nariai federalistai pasitarė 1800 m. Pavasarį ir paskyrė Adamsą ir Charlesą Cotesworthą Pinckney iš Pietų Karolinos, kontinentinės kariuomenės karininką, Konstitucinės konvencijos narį ir diplomatinės komisijos, kurią atsiuntė Adamsas. 1797 m. Prancūzijoje federalistai nepasirinko pasirinkimo prezidentui, bet paprašė savo prezidento rinkėjų du balsus atiduoti už Adamsą ir Pinckney. Tuo tarpu demokratai-respublikonai iškėlė Jeffersoną ir Burrą, jų kandidatus ankstesniuose prezidento rinkimuose, tačiau paskyrė Jeffersoną savo pasirinkimu prezidentui.

Vėlesnėje kampanijoje federalistai vaizdavo Jeffersoną kaip bedievį netikintį ir radikalų revoliucionierių, kurį jis dažnai vadindavo jakobinu, po radikaliausios Prancūzijos frakcijos per Prancūzijos revoliuciją. Jo išrinkimas, įtariamas, sukels tautos terorą. Respublikonai Adamsą laiko monarchistu, o federalistų partiją - respublikonizmo priešu, įskaitant didesnį egalitarizmą, kurį žadėjo Amerikos revoliucija. Abiejų šalių asmeninio puolimo lygis nežinojo jokių ribų. Vienu metu Adamsas buvo apkaltintas planavęs, kad jo sūnus ištekėtų už vienos iš karaliaus Jurgio III dukterų ir taip įsteigtų dinastiją Britanijai ir JAV suvienyti. Siužetas, pasak istorijos, buvo sustabdytas tik įsikišus George'ui Washingtonui, kuris buvo apsirengęs savo senąja revoliucinio karo uniforma, kad susidurtų su Adamsu su kardu rankoje. Tuo tarpu Jeffersonas buvo apkaltintas vivisekcija ir keistų ritualinių apeigų vedimu Monticello, jo namuose Virdžinijoje.

Vienas didžiausių Adamso priešų šiuose rinkimuose buvo Aleksandras Hamiltonas, savo partijos narys. Spalį Hamiltonas paskelbė lankstinuką, kuriame teigė, kad Adamsas neturėtų būti perrinktas. Jis apkaltino, kad prezidentas yra emociškai nestabilus, impulsyvus ir neracionalus sprendimas, jis negali sugyventi su artimiausiais patarėjais ir apskritai netinkamas būti prezidentu. Vis dėlto mažai tikėtina, kad Hamiltono išpuolis Adamsui kainuotų rinkėjų balsus.

Nepavykus šiam tikslui, Hamiltonas sumanė išrinkti Pinckney. Jis stengėsi įtikinti visus federalistų prezidento rinkėjus iš šiaurės balsuoti už du partijos kandidatus - Adamsą ir Pinckney, tuo tarpu jis bandė įtikinti kai kuriuos pietų rinkėjus susilaikyti nuo balsavimo už Adamsą. Tai leistų Pinckney aplenkti Adamsą.

Tačiau Hamiltono schema nepavyko. Daugelis Naujosios Anglijos federalistų, kurie buvo Adamsas, ne tik sulaikė antrąjį Pinckney balsavimą, bet ir federalistų bilietą pranoko konkurentai iš Demokratų Respublikos. Pinckney balsavime liko ketvirtas, o Adamsas liko trečias rinkimuose, o Jeffersonas ir Burras užėmė pirmąją vietą, surinkę po septyniasdešimt tris balsus.

Tauta dar kartą susiskaldė pagal skyrių. Aštuoniasdešimt šešis procentus Adamso balsų atidavė šiaurės rinkėjai, beveik trys ketvirtadaliai Jeffersono balsų buvo iš Pietų. Partijos drausmė buvo gerokai patobulinta, palyginti su 1796 m. Rinkimais. 1796 m. Rinkimuose beveik 40 proc. Rinkėjų atsisakė laikytis savo partijos frakcijos rekomendacijų. Tačiau 1800 m. Tik vienas rinkėjas sulaužė gretas - Naujosios Anglijos federalistų rinkėjas sulaikė antrąjį Pinckney balsavimą.

Visuomenės nuomonę 1800 m. Sunku įvertinti. Tik penkios valstijos, palyginti su septyniomis 1796 m., Leido kvalifikuotiems rinkėjams rinkti rinkimų kolegijos narius. Valstybių įstatymų leidėjai pasirinko likusias vienuolika valstybių. Be to, kelios valstijos atsisakė rinkėjų rinkimų rajonuose ir įdiegė sistemą „laimėk viską“. Virdžinija priėmė platų formatą, leidžiantį Jeffersonui laimėti visus dvidešimt vieną balsą iš savo gimtosios valstybės, jei rinkimai būtų įvykę pagal rajoną, Adamsas greičiausiai būtų laimėjęs iki devynių balsų. Be to, Adamsas buvo pirmasis kandidatas į prezidentus, nukentėjęs nuo liūdnai pagarsėjusio trijų penktadalių kompromiso, dėl kurio buvo sutarta Konstitucinėje konvencijoje. Šis sprendimas, leidžiantis suskaičiuoti 60 procentų vergų, kad galėtų atstovauti Rūmuose ir rinkimų kolegijoje, šiame konkurse sustiprino Pietų-Demokratinės respublikos teritorijos įtaką. Jei nebūtų suskaičiuoti vergai, Adamsas greičiausiai būtų nugalėjęs Jeffersoną 63: 61. Galiausiai rinkimai nulėmė rezultatus Niujorke. Tais metais gegužės mėnesio rinkimuose Demokratų-respublikonų partija laimėjo Niujorko įstatymų leidžiamosios valdžios kontrolę, daugiausia laimėdama kiekvieną ginčijamą vietą Niujorke. Susirinkimo kontrolė reiškė, kad Jeffersonas gaus visus dvylika rinkėjų balsų iš Niujorko, o Adamsas tuos balsus laimėjo 1796 m.

Džefersono pergalę 1800 m. Taip pat lėmė federalistų partijos ir, dar svarbiau, aukščiausios demokratinių respublikonų partinės organizacijos susivienijimas, kuris leido partijai užimti ir prezidentūrą, ir Kongresą. Demokratiniai respublikonai pradėjo keletą naujų laikraščių ir sukūrė susirašinėjimo komitetus, kurie vadovavo kampanijos literatūros platinimui ir planavo susitikimus bei mitingus. Jų pergales lėmė ketverius metus trukęs partijų organizavimas, įmantri politinė kampanija ir partijos mašinos, atitinkančios rinkėjų nuotaiką ir nuotaiką, formavimas.

Kai rinkimai buvo lygūs, sprendimas buvo perduotas Atstovų Rūmams, kaip nurodyta Konstitucijoje. Kiekviena demokratų respublikonų delegacija rūmuose stovėjo šalia Džefersono, tačiau kai kurie šiaurietiški federalistai palankiai vertino Burrą, kuris, jų manymu, buvo skanesnis nei jų ilgametis priešas iš Virdžinijos. Po trisdešimt penkių balsavimų ir penkių dienų balsavimo Rūmai buvo aklavietėje. Kiekvienas balsavimas baigėsi tuo, kad Jeffersonas gavo aštuonis balsus prieš Burro šešis. Dviejų valstijų, Vermonto ir Merilando, delegacijos buvo aklavietėje ir negalėjo balsuoti. Burras atsisakė atsistatydinti, nors buvo suprasta, kad jis dalyvavo kandidatu į viceprezidentus visuotiniuose rinkimuose.

Per visą ilgą mūšį Aleksandras Hamiltonas ragino išrinkti savo senąjį konkurentą Jeffersoną. He viscerally disliked Jefferson and objected to his democratic and egalitarian principles, but he feared and mistrusted Aaron Burr as an unprincipled opportunist. In the end, however, the outcome in the House appears to have hung on Federalist bargaining with both Jefferson and Burr. In return for their vote, Federalist House members sought a commitment from one or the other to preserve Hamilton's economic program, keep the enhanced Navy intact, and leave Federalist officeholders in their jobs. Burr appears to have refused to bargain. Jefferson, ever after, denied making such a bargain, although several Federalists claimed that he had agreed to their terms. The truth can never be known. What is clear is that on the thirty-sixth ballot, a sufficient number of Federalists broke from Burr and gave their votes to Jefferson. The final House vote was Jefferson with ten states and Burr with four states while two states (South Carolina and Delaware) abstained. With that, Jefferson became the third President of the United States.

When Jefferson assumed office, his opponents stepped down peacefully. This return to domestic tranquility established a powerful precedent for the future. Although it is true that Adams tried to entrench Federalist power in the new administration by appointing Federalist judges in the last weeks of his term, this was viewed as acceptable politics by most observers, yet Jefferson's refusal to honor these last-minute "midnight appointments" led to the landmark Supreme Court case of Marbury v. Madison.


John Adams, 1st Vice President (1789-1797)

On April 21, 1789, John Adams, the first vice president of the United States, began his duties as president of the Senate. Adams's role in the administration of George Washington was sharply constrained by the constitutional limits on the vice presidency and his own reluctance to encroach upon executive prerogative. He enjoyed a cordial but distant relationship with President Washington, who sought his advice on occasion but relied primarily on the cabinet. Adams played a more active role in the Senate, however, particularly during his first term.

As president of the Senate, Adams cast 29 tie-breaking votes. His votes protected the president's sole authority over the removal of appointees, influenced the location of the national capital, and prevented war with Great Britain. On at least one occasion he persuaded senators to vote against legislation that he opposed, and he frequently lectured the Senate on procedural and policy matters. Adams's political views and his active role in the Senate made him a natural target for critics of the Washington administration. Toward the end of his first term, he began to exercise more restraint in the hope of realizing the goal shared by many of his successors: election in his own right as president of the United States

A Family Tradition of Public Service

John Adams was born in Braintree, Massachusetts, on October 19, 1735, into a family with an established tradition of public service. As a child, he attended town meetings with his father, who was at various times a militia officer, a deacon and tithe collector of the local congregation, and selectman for the town of Braintree. Determined that his namesake attend Harvard College, the elder Adams sent young John to a local "dame" school and later to Joseph Cleverly's Latin school. Adams was an indifferent student until the age of 14, when he withdrew from the Latin school to prepare for college with a private tutor, "Mr. Marsh." Adams entered Harvard College in 1751 and plunged into a rigorous course of study. After his graduation in 1755, he accepted a position as Latin master of the Worcester, Massachusetts, Grammar School. The following year, finding himself "irresistibly impelled" toward a legal career, Adams apprenticed himself to James Putnam, a local attorney. He continued to teach school while reading law at night until his admission to the Boston Superior Court bar on November 6, 1758.

His legal studies completed, Adams returned to Braintree to establish his legal practice, which grew slowly. In the spring of 1761, on the death of his father, Adams inherited the family farm&mdasha bequest that enabled him, as a "freeholder" with a tangible interest in the community, to take an active part in town meetings. He served on several local committees and led a crusade to require professional certification of practitioners before the local courts. In February 1761, on one of his regular trips to Boston to attend the Court of Common Pleas, Adams observed James Otis's arguments against the writs of assistance before the Massachusetts Supreme Court. Adams recalled in later years that Otis's impassioned oratory against these general search and seizure warrants convinced Adams that England and the colonies had been "brought to a Collision," and left him "ready to take arms" against the writs. However, Adams's political career remained limited to local concerns for several more years until 1765, when he played a crucial role in formulating Massachusetts's response to the Stamp Act.

A Lawyer and a Legislator

As a member of the town meeting, Adams drafted instructions for the Braintree delegate to the Massachusetts provincial assembly, known as the General Court, which met in October 1765 to formulate the colony's response to the Stamp Act. Adams's rationale, that the colonies could not be taxed by a parliament in which they were not represented, and that the stamp tax was "inconsistent with the spirit of the common law and of the essential fundamental principles of the British constitution," soon appeared in the Massachusetts Gazette ir Boston News Letter. His cousin, Samuel Adams, incorporated John's argument in the instructions that he drafted for the Boston delegates, and other towns adopted the same stance.

With the repeal of the Stamp Act, Adams focused his energies on building his law practice and attending to the demands of the growing family that followed from his marriage to Abigail Smith in 1764. Finding few opportunities for a struggling young attorney in Braintree, the young family moved in 1768 to Boston, where John's practice flourished. Adams soon found himself an active participant in the local resistance to British authority as a consequence of his defense of John Hancock before the vice admiralty court for customs duty violations. He argued in Hancock's defense that the Parliament could not tax the colonies without their express consent and added the charge, soon to become a part of the revolutionary rhetoric, that the vice-admiralty courts violated the colonists' rights as Englishmen to trial by jury. Although the crown eventually withdrew the charges against Hancock, Adams continued his assault on the vice-admiralty courts in the instructions he wrote for the Boston general court representatives in 1768 and 1769.

Adams subsequently agreed to defend the British soldiers who fired upon the Boston mob during the spring of 1770. His able and dispassionate argument on behalf of the defendants in the Boston massacre case won his clients' acquittal, as well as his election to a brief term in the Massachusetts assembly, where he was one of Governor Thomas Hutchinson's most vocal opponents. The enmity was mutual when the general court elected Adams to the Massachusetts council, or upper house, in 1773, the governor denied Adams his seat. The general court reelected Adams the following year, but Hutchinson's successor, Thomas Gage, again prevented him from serving on the council. The general court subsequently elected Adams to the first and second Continental congresses. Although initially reluctant to press for immediate armed resistance, Adams consistently denied Parliament's right to regulate the internal affairs of the colonies, a position he elaborated in a series of 13 newspaper essays published under the name "Novanglus" during the winter and spring of 1775. Like Adams's other political writings, the Novanglus essays set forth his tenets in rambling and disjointed fashion, but their primary focus&mdashthe fundamental rights of the colonists&mdashwas clear.

An Architect of Independence

An avowed supporter of independence in the second Continental Congress, Adams was a member of the committee that prepared the Declaration of Independence. Although Thomas Jefferson of Virginia composed the committee draft, Adams's contribution was no less important. As Jefferson later acknowledged, Adams was the Declaration's "pillar of support on the floor of Congress, its ablest advocate and defender." New Jersey delegate Richard Stockton and others styled Adams "the 'Atlas' of independence." Adams further served the cause of independence as chairman of the Board of War and Ordnance. Congress assigned to the board the onerous tasks of recruiting, provisioning, and dispatching a continental army as chairman, Adams coordinated this Herculean effort until the winter of 1777, when Congress appointed him to replace Silas Deane as commissioner to the Court of Paris.

Adams served as commissioner until the spring of 1779. On his return to Massachusetts, he represented Braintree in the state constitutional convention. The convention asked him to draft a model constitution, which it adopted with amendments in 1780. Adams's model provided for the three branches of government&mdashexecutive, legislative, and judicial&mdashthat were ultimately incorporated into the United States Constitution, and it vested strong powers in the executive. "His Excellency," as the governor was to be addressed, was given an absolute veto over the legislature and sole power to appoint officers of the militia. Throughout his life, Adams was an advocate of a strong executive. He believed that only a stable government could preserve social order and protect the liberties of the people. His studies of classical antiquity convinced him that republican government was inherently vulnerable to corruption and inevitably harbored "a never-failing passion for tyranny" unless balanced by a stabilizing force. In 1780 Adams considered a strong executive sufficient to achieve this end. In later years, he grew so fearful of the "corruption" he discerned in popular elections that he suggested more drastic alternatives&mdasha hereditary senate and a hereditary executive&mdashwhich his opponents saw as evidence of his antidemocratic, "monarchist" intent.

Before the Massachusetts convention began its deliberations over Adams's draft, Congress appointed him minister plenipotentiary to negotiate peace and commerce treaties with Great Britain and subsequently authorized him to negotiate an alliance with the Netherlands, as well. Although Adams's attempts to negotiate treaties with the British proved unavailing, in 1782 he finally persuaded the Netherlands to recognize American independence&mdash"the happiest event and the greatest action of my life, past or future." Adams remained abroad as a member of the peace commission and ambassador to the Court of St. James until 1788. On his return to the United States, he found to his surprise that he was widely mentioned as a possible candidate for the office of vice president of the United States.

Although George Washington was the inevitable and unanimous choice for president, there were several contenders for the second office. At the time of the first federal elections, political sentiment was divided between the "Federalists," who supported a strong central government and toward that end had worked to secure the ratification of the Constitution, and the "Antifederalist" advocates of a more limited national government. Adams was the leading Federalist candidate for vice president. The New England Federalists strongly supported him, and he also commanded the allegiance of a few key Antifederalists, including Arthur Lee and Richard Henry Lee of Virginia. Benjamin Rush and William Maclay of Pennsylvania also backed Adams, hinting that he could assure his election by supporting their efforts to locate the national capital in Philadelphia. Other contenders were John Hancock of Massachusetts, whose support for the new Constitution was predicated on his assumption that he would assume the second office, and George Clinton, a New York Antifederalist who later served as vice president under Thomas Jefferson and James Madison.

As much as he coveted the vice presidency, Adams did not actively campaign for the office, refusing the deal proffered by Rush and Maclay. Maclay later explained that the Pennsylvanians played to Adams's "Vanity, and hoped by laying hold of it to render him Useful." They failed to take into account the strong Puritan sense of moral rectitude that prevented Adams from striking such a bargain, even to achieve an office to which he clearly felt entitled. Maclay, who served in the Senate for the first two years of Adams's initial vice-presidential term, never forgave Adams and petulantly noted in his diary that the vice president's "Pride Obstinacy And Folly" were "equal to his Vanity."

The principal threat to Adams came from Federalist leader Alexander Hamilton, who perceived in the New Englander's popularity and uncompromising nature a threat to his own career aspirations. Acting secretly at Hamilton's behest, General Henry Knox tried but failed to persuade Adams that he was too prominent a figure in his own right to serve as Washington's subordinate. When Hamilton realized that Adams commanded the overwhelming support of the New England Federalists and could not be dissuaded, he grudgingly backed his rival but resolved that Adams would not enjoy an overwhelming electoral victory.

Hamilton exploited to his advantage the constitutional provision governing the election of the president and vice president. Article II, section 1 of the Constitution authorized each presidential elector to cast votes "for two Persons, of whom one at least shall not be an Inhabitant of the same State with themselves." The candidate with the greatest number of electoral votes would become president and the candidate with the next-highest number would become vice president. The Constitution's framers created the vice presidency, in part, to keep presidential electors from voting only for state or regional favorites, thus ensuring deadlocks with no candidate receiving a majority vote. By giving each presidential elector two ballots, the framers made it possible to vote for a favorite-son candidate as well as for a more nationally acceptable individual. In the event that no candidate received a majority, as some expected would be the case after George Washington passed from the national stage, the House of Representatives would decide the election from among the five largest vote getters, with each state casting one vote.

The framers, however, had not foreseen the potential complications inherent in this "double-balloting" scheme. Hamilton realized that if each Federalist elector cast one vote for Washington and one for Adams, the resulting tied vote would throw the election into the House of Representatives. Hamilton persuaded several electors to withhold their votes from Adams, ostensibly to ensure Washington a unanimous electoral victory. Adams was bitterly disappointed when he learned that he had received only 34 electoral votes to Washington's 69, and called his election, "in the scurvy manner in which it was done, a curse rather than a blessing."

Hamilton's duplicity had a more lasting effect on the new vice president's political fortunes: the election confirmed his fear that popular elections in "a populous, oppulent, and commercial nation" would eventually lead to "corruption Sedition and civil war." The remedies he suggested&mdasha hereditary senate and an executive appointed for life&mdashprompted charges by his opponents that the vice president was the "monarchist" enemy of republican government and popular liberties.

Adams took office as vice president on April 21, 1789. Apart from his legislative and ceremonial responsibilities, he did not assume an active role in the Washington administration. Although relations between the two men were cordial, if somewhat restrained, a combination of personality, circumstance, and principle limited Adams's influence. Adams attended few cabinet meetings, and the president sought his counsel only infrequently. Hesitant to take any action that might be construed as usurping the president's prerogative, he generally forwarded applications for offices in the new government to Washington. As president of the Senate, Adams had no reservations about recommending his friend Samuel Allyne Otis for the position of secretary of the Senate, but he declined to assist Otis's brother-in-law, General Joseph Warren, and Abigail's brother-in-law, Richard Cranch, in obtaining much-needed sinecures. Adams was similarly hesitant when Washington solicited his advice regarding Supreme Court nominations.

Although Washington rarely consulted Adams on domestic or foreign policy matters, the two men, according to Adams biographer, John Ferling, "jointly executed many more of the executive branch's ceremonial undertakings than would be likely for a contemporary president and vice-president." Washington invited the vice president to accompany him on his fall 1789 tour of New England&mdashan invitation that Adams declined, although he met the president in Boston&mdashand to several official dinners. The Washingtons routinely extended their hospitality to John, and to Abigail when she was in the capital, and Adams frequently accompanied the president to the theater.

For his own part, Adams professed a narrow interpretation of the vice president's role in the new government. Shortly after taking office, he wrote to his friend and supporter Benjamin Lincoln, "The Constitution has instituted two great offices&hellipand the nation at large has created two officers: one who is the first of the two&hellipis placed at the Head of the Executive, the other at the Head of the Legislative." The following year, he informed another correspondent that the office of vice president "is totally detached from the executive authority and confined to the legislative."

But Adams never really considered himself "totally detached" from the executive branch, as the Senate discovered when he began signing legislative documents as "John Adams, Vice President of the United States." Speaking for a majority of the senators, William Maclay of Pennsylvania quickly called Adams to account. "[A]s President of the Senate only can [y]ou sign or authenticate any Act of that body," he lectured the vice president. Uneasy as some senators were at the prospect of having a member of the executive branch preside over their deliberations, they would permit Adams to certify legislation as president of the Senate, but not as vice president. Never one to acquiesce cheerfully when he believed that important principles were at stake, Adams struck an awkward compromise, signing Senate documents as "John Adams, Vice President of the United States and President of the Senate."

To the extent that Adams remained aloof from the administration, his stance was as much the result of personality and prudence as of principle. He held the president in high personal esteem and generally deferred to the more forceful Washington as a matter of course. Also, as his biographer Page Smith has explained, the vice president always feared that he would become a "scapegoat for all of Washington's unpopular decisions." During the furor over Washington's 1793 proclamation of American neutrality, a weary Adams confided to his wife that he had "held the office of Libellee General long enough."

In the Senate, Adams brought energy and dedication to the presiding officer's chair, but found the task "not quite adapted to my character." Addressing the Senate for the first time on April 21, 1789, he offered the caveat that although "not wholly without experience in public assemblies," he was "more accustomed to take a share in their debates, than to preside in their deliberations." Notwithstanding his lack of experience as a presiding officer, Adams had definite notions regarding the limitations of his office. "It is not for me," he assured the Senate, "to interrupt your deliberations by any general observations on the state of the nation, or by recommending, or proposing any particular measures."

Adams's resolve was short-lived. His first incursion into the legislative realm occurred shortly after he assumed office, during the Senate debates over titles for the president and executive officers of the new government. Although the House of Representatives agreed in short order that the president should be addressed simply as "George Washington, President of the United States," the Senate debated the issue at some length. Adams repeatedly lectured the Senate that titles were necessary to ensure proper respect for the new government and its officers. Pennsylvania senator William Maclay complained that when the Senate considered the matter on May 8, 1789, the vice president "repeatedly helped the speakers for Titles." The following day, Adams "harangued" the Senate for 40 minutes. "What will the common people of foreign countries, what will the sailors and soldiers say," he argued, "George Washington president of the United States, they will despise him to all eternity." The Senate ultimately deferred to the House on the question of titles, but not before Adams incurred the lasting enmity of the Antifederalists, who saw in his support for titles and ceremony distressing evidence of his "monarchist" leanings.

Adams was more successful in preventing the Senate from asserting a role in the removal of presidential appointees. In the July 14, 1789, debates over the organization of executive departments, several senators agreed with William Maclay that removals of cabinet officers by the president, as well as appointments, should be subject to the advice and consent of the Senate. Adams and his Federalist allies viewed the proposal as an attempt by Antifederalists to enhance the Senate's powers at the expense of the executive. After a series of meetings with individual senators, Adams finally convinced Tristram Dalton of Massachusetts to withdraw his support for Maclay's proposal. Richard Bassett of Delaware followed suit. When the Senate decided the question on July 18 in a 9-to-9 vote, Adams performed his sole legislative function by casting a tie-breaking vote against Maclay's proposal. His action was purely symbolic in this instance, however, as a tie vote automatically defeats a measure.

During the protracted debates over the Residence bill to determine the location of the capital, Adams thwarted another initiative dear to Maclay's heart: a provision to establish the permanent capital "along the banks of the Susquehannah," in convenient proximity to the Pennsylvania senator's extensive landholdings. The disgruntled speculator attributed his defeat to the vice president's tie-breaking votes and the "barefaced partiality" of Adams's rulings from the chair. Maclay was enraged that Adams allowed frequent delays in the September 24, 1789, debates, which permitted Pennsylvania senator Robert Morris, whose sympathies lay with Philadelphia, to lobby other senators against the Susquehannah site. After Morris' motion to strike the provision failed, Adams granted his motion to reconsider over Maclay's strenuous objection that "no business ever could have a decision, if minority members, were permitted to move reconsiderations under every pretense of new argument." Adams ultimately cast the deciding vote in favor of Morris's motion.

The vice president's frequent and pedantic lectures from the chair earned him the resentment of other senators, as well. Shortly after the second session of the First Congress convened in January 1790, John Trumbull warned his friend that he faced growing opposition in the Senate, particularly among the southern senators. Adams's enemies resented his propensity for joining in Senate debates and suspected him of "monarchist" sentiments. Trumbull cautioned that "he who mingles in debate subjects himself to frequent retorts from his opposers, places himself on the same ground with his inferiors in rank, appears too much like the leader of a party, and renders it more difficult for him to support the dignity of the chair and preserve order and regularity in the debate." Although Adams denied that he had ever exceeded the limits of his authority in the Senate, he must have seen the truth in Trumbull's observations, for he assured his confidant that he had "no desire ever to open my mouth again upon any question." Acutely aware of the controversy over his views and behavior, Adams became less an active participant and more an impartial moderator of Senate debates.

Although stung by Trumbull's comments and the censure of less tactful critics, Adams continued to devote a considerable portion of his time and energy to presiding over the Senate Abigail Adams observed that her husband's schedule "five hours constant sitting in a day for six months together (for he cannot leave his Chair) is pretty tight service."

In the absence of a manual governing Senate debates, Adams looked to British parliamentary procedures for guidance in deciding questions of order. Despite complaints by some senators that Adams demonstrated inconsistency in his rulings, Delaware senator George Read in 1792 praised his "attentive, upright, fair, and unexceptionable" performance as presiding officer, and his "uncommonly exact" attendance in the Senate.

Still, as a national figure and Washington's probable successor, Adams remained controversial, particularly as legislative political parties emerged in the 1790s. Although sectional differences had in large part shaped the debates of the First Congress, two distinct parties began to develop during the Second Congress in 1791 to 1793. The Federalists, adopting the name earlier used by supporters of the Constitution, were the conservative, prosperous advocates of a strong central government. They supported Treasury secretary Alexander Hamilton's proposals to assume and fund the states' revolutionary debts, encourage manufactures, and establish a Bank of the United States. Hamilton's fiscal program appealed to the mercantile, financial, and artisan segments of the population but sparked the growth of an agrarian-based opposition party&mdashinitially known as Antifederalists and later as "Republicans"&mdashled by Secretary of State Thomas Jefferson. Adams supported Hamilton's fiscal proposals and, with the Federalists still firmly in command of the Senate and the controversy over public finance largely confined to the House of Representatives, he emerged unscathed from the partisan battles over fiscal policy.

The outbreak of the French Revolution prompted a more divisive debate. Republicans greeted the overthrow of the French monarchy with enthusiasm while the Federalists heard in the revolutionaries' egalitarian rhetoric a threat to the order and stability of Europe and America. France's 1793 declaration of war on Great Britain further polarized the argument, with the Republicans celebrating each British defeat, the Federalists dreading the consequences of a French victory, and both belligerents preying on American shipping at will. While Washington attempted to hold the United States to a neutral course, his vice president&mdashwho considered political parties "the greatest political evil under our Constitution," and whose greatest fear was "a division of the republic into two great parties, each arranged under its leader, and concerting measures in opposition to each other"&mdashbecame, as he had anticipated, the target of concerted Republican opposition.

Adams articulated his thoughts on the French Revolution and its implications for the United States in a series of newspaper essays, the Discourses on Davila. He predicted that the revolution, having abolished the aristocratic institutions necessary to preserve stability and order, was doomed to failure. He warned that the United States would share a similar fate if it failed to honor and encourage with titles and appropriate ceremony its own "natural aristocracy" of talented and propertied public men. Adams even went so far as to predict that a hereditary American aristocracy would be necessary in the event that the "natural" variety failed to emerge. The Davila essays were consistent with Adams's longstanding belief that a strong stabilizing force&mdasha strong executive, a hereditary senate, or a natural aristocracy&mdashwas an essential bulwark of popular liberties. They also reflected his recent humiliation at the hands of Alexander Hamilton. Still smarting from his low electoral count in the 1788 presidential election, Adams observed in the 32nd essay that "hereditary succession was attended with fewer evils than frequent elections." As Peter Shaw has noted in his study of Adams's character, "it would be difficult to imagine&hellipa more impolitic act." The Discourses on Davila, together with Adams's earlier support for titles and ceremony, convinced his Republican opponents that he was an enemy of republican government. Rumors that Washington would resign his office once the government was established on a secure footing, and his near death from influenza in the spring of 1790, added to the Republicans' anxiety. In response, they mounted an intense but unsuccessful campaign to unseat Adams in the 1792 presidential election.

Persuaded by Hamilton, Jefferson, and Madison to run for a second term, George Washington was again the obvious and unanimous choice for president. Adams was still the preferred vice-presidential candidate of the New England Federalists, but he faced a serious challenge from Republican candidate George Clinton of New York. Although many of his earlier supporters, including Benjamin Rush, joined the opposition in support of Clinton, Adams won reelection with 77 electoral votes to 50 for Clinton. On March 4, 1793, in the Senate Chamber, Washington took the oath of office for a second time. Adams, as always, followed Washington's example but waited until the Third Congress convened on December 2, 1793, to take his second oath of office. No one, apparently, gave much thought to the question of whether or not the nation had a vice president&mdashand a successor to Washington, should he die in office or become incapacitated&mdashduring the nine-month interval between these two inaugurations.

Early in Adams's second vice-presidential term, France declared war on Great Britain. Washington's cabinet supported the president's policy of neutrality, but its members disagreed over the implementation of that policy. Hamilton urged the president to issue an immediate proclamation of American neutrality Jefferson warned that only Congress could issue such a declaration and counseled that delaying the proclamation would force concessions from France and England. Recognizing the United States's commercial dependence on Great Britain, Hamilton proposed that the nation conditionally suspend the treaties that granted France access to U.S. ports and guaranteed French possession of the West Indies. Secretary of State Jefferson insisted that the United States honor its treaty obligations. The secretaries similarly disagreed over extending recognition to the emissary of the French republic, "Citizen" Edmond Genêt.

Adams considered absolute neutrality the only prudent course. As a Federalist, he was no supporter of France, but his reluctance to offend a former ally led him to take a more cautious stance than Hamilton. Although Washington sought his advice, Adams scrupulously avoided public comment he had "no constitutional vote" in the matter and no intention of "taking any side in it or having my name or opinion quoted about it." After the president decided to recognize Genêt, Adams reluctantly received the controversial Frenchman but predicted that "a little more of this indelicacy and indecency may involve us in a war with all the world."

Although Adams, as vice president, had "no constitutional vote" in the administration's foreign policy, he cast two important tie-breaking foreign policy votes in the Senate, where Republican gains in the 1792 elections had eroded the Federalist majority. In both cases, Adams voted to prevent war with Great Britain and its allies. On March 12, 1794, he voted in favor of an embargo on the domestic sale of vessels and goods seized from friendly nations. The following month, he voted against a bill to suspend American trade with Great Britain. Despite these votes, Adams made every effort to stay aloof from the bitter controversy over foreign policy, remaining silent during the Senate's 1795 debates over the controversial Jay Treaty. Privately, Adams considered the Jay Treaty essential to avert war with Great Britain, but the Federalists still commanded sufficient votes to ratify the treaty without the vice president's assistance.

The popular outcry against the Jay Treaty strengthened Washington's resolve to retire at the end of his second term, and he announced his intentions in September 1796. Although the majority of the Federalists considered Adams the logical choice to succeed Washington, Hamilton preferred their more pliant vice-presidential candidate, former minister to Great Britain Thomas Pinckney. The Republican candidates were Thomas Jefferson and Aaron Burr. Once again Hamilton proved a greater threat to Adams than the opposition candidates. The Federalists lost the vice presidency because of Hamilton's scheming and came dangerously close to losing the presidency as well. Repeating the tactics he had used to diminish Adams's electoral count in the 1788 election, Hamilton tried to persuade South Carolina's Federalist electors to withhold enough votes from Adams to ensure Thomas Pinckney's election to the presidency. This time, however, the New England Federalist electors learned of Hamilton's plot and withheld sufficient votes from Pinckney to compensate for the lost South Carolina votes. These intrigues resulted in the election of a president and vice president from opposing parties, with president-elect Adams receiving 71 electoral votes to 68 for Thomas Jefferson.

Vice President Adams addressed the Senate for the last time on February 15, 1797. He thanked current and former members for the "candor and favor" they had extended to him during his eight years as presiding officer. Despite the frustrations and difficulties he had experienced as vice president, Adams left the presiding officer's chair with a genuine regard for the Senate that was in large part mutual. He expressed gratitude to the body for the "uniform politeness" accorded him "from every quarter," and declared that he had "never had the smallest misunderstanding with any member of the Senate." Notwithstanding his earlier pronouncements in favor of a hereditary Senate, Adams assured the members that the "eloquence, patriotism, and independence" that he had witnessed had convinced him that "no council more permanent than this&hellipwill be necessary, to defend the rights, liberties, and properties of the people, and to protect the Constitution of the United States." The Senate's February 22 message expressing "gratitude and affection" and praising his "abilities and undeviating impartiality" evoked a frank and emotional response from Adams the following day. The Senate's "generous approbation" of his "undeviating impartiality" had served to "soften asperities, and conciliate animosities, wherever such may unhappily exist," for which the departing vice president offered his "sincere thanks."

Adams served as president from 1797 to 1801. He failed to win a second term due to the popular outcry against the repressive Alien and Sedition Acts, which he had reluctantly approved as necessary wartime measures, as well as the rupture in the Federalist Party over the end of hostilities with France. Hamilton was determined to defeat Adams after the president responded favorably to French overtures for peace in 1799, and he was further outraged when Adams purged two of his sympathizers from the cabinet in May 1800. In a letter to Federalist leaders, Hamilton detailed his charges that Adams's "ungovernable indiscretion" and "distempered jealousy" made him unfit for office. With the Federalist Party split between the Hamilton and Adams factions, Adams lost the election. After 35 ballots, the House of Representatives broke the tied vote between Republican presidential candidate Thomas Jefferson and vice-presidential candidate Aaron Burr in Jefferson's favor.

Adams spent the remainder of his life in retirement at his farm in Quincy, Massachusetts. In an attempt to vindicate himself from past charges that he was an enemy of American liberties, Adams in 1804 began his Autobiography, which he never finished. He also wrote voluminous letters to friends and former colleagues toward the same end. In 1811 Adams resumed his friendship with Jefferson, and the two old patriots began a lively correspondence that continued for 15 years. Although largely content to observe political events from the seclusion of Quincy and to follow the promising career of his eldest son, John Quincy, Adams briefly resumed his own public career in 1820, when he represented the town of Quincy in the Massachusetts constitutional convention. Adams died at Quincy on July 4, 1826, the 50th anniversary of American independence.


Group portrait made from a composite of 2 photoprints of Company I, first Wisconsin Volunteer Cavalry. Standing in back: M.P. Stone, Hiram Gee. Next row: unidentified, John A. Read, and Amandus Barnes. Next row: William Horton, Joseph Eschenbaugh. Front row: Henry P. O'Connor, Wilson and John Fransworth. Most of the men of the regiment were from Menomonie, Wisconsin. View the original source document: WHI 6387

The 1st Wisconsin Cavalry was organized at Camp Harvey in Kenosha between September 1, 1861, and February 2, 1862. It mustered in on March 10, 1862, and left for St. Louis, Missouri, on March 17, 1862, where it was stationed at Benton Barracks until April 28.

It traveled to Camp Girardeau, Missouri, on April 28, 1862, where it was attached to a series of Union cavalry brigades that fought in Kentucky, Georgia, Tennessee, and Alabama over the next four years. The regiment fought at the Battle of Chickamauga on September 19-20, 1863, in the Atlanta Campaign the following year, and helped capture Confederate president Jefferson Davis on May 10, 1865.

The 1st Cavalry lost a total of 401 men during service. Six officers and 67 enlisted men were killed. Seven officers and 321 enlisted men died from disease.

View a longer history
View the roster
View a list of casualties
View original documents
View assignments to brigades, divisions, corps and armies

[Source: Estabrook, Charles E, ed. Records and sketches of military organizations: population, legislation, election and other statistics relating to Wisconsin in the period of the Civil War. (Madison, 1914?)]


War of the Rebellion: Serial 097 Page 1049 Chapter LVIII. CORRESPONDENCE, ETC.-UNION.

Third (Reserve) Brigade.

Brigadier General ALFRED GIBBS.

2nd Massachusetts, Colonel Casper Crowninshield.

6th Pennsylvania (six companies),* Colonel Charles L. Leiper.

1st United States, Lieutenant Gustavus Urban.

6th United States, Major Robert M. Morris.

4th U. S. Artillery, Batteries C and E, Captain Marcus P. Miller.

THIRD DIVISION.

Bvt. Major General GEORGE A. CUSTER.

First Brigade.

Colonel ALEXANDER C. M. PENNINGTON.

1st Connecticut, Colonel Brayton Ives.

3rd New Jersey, Lieutenant Colonel William P. Robeson, jr.

2nd New York, Colonel Alanson M. Randol.

2nd Ohio, Colonel A. Bayard Nettleton.

Second Brigade.

Colonel WILLIAM WELLS.

3rd Indiana (two companies),## Lieutenant Benjamin F. Gilbert.

8th New York, Colonel Edmund M. Pope.

15th New York, Colonel John J. Coppinger.

22nd New York, Lieutenant Colonel Horatio B. Reed.

1st Vermont, Lieutenant Colonel Josiah Hall.

Third Brigade.

Colonel HENRY CAPEHART.

1st New York (Lincoln), Colonel Alonzo W. Adams.

1st West Virginia, Lieutenant Colonel Charles E. Capehart.

2nd West Virginia (seven companies), Lieutenant Colonel James Allen.

3rd West Virginia, Lieutenant Colonel John S. Witcher.

ARMY OF THE POTOMAC,

SECOND DIVISION.

Major General GEORGE CROOK.

First Brigade.

Brigadier General HENRY E. DAVIES, jr.

1st New Jersey, Major Walter R. Robbins.

10th New York, Colonel M. Henry Avery.

24th New York, Major William A. Snyder.

1st Pennsylvania (five companies), Captain Warren L. Holbrook.

Second Brigade.

Bvt. Brigadier General J. IRVIN GREGG.$

4th Pennsylvania, Lieutenant Colonel Alender P. Duncan.

8th Pennsylvania (eight companies), Lieutenant Colonel William A. Corrie.

16th Pennsylvania, Major William H. Fry

21st Pennsylvania, Colonel Oliver B. Knowles.

Third Brigade.

Bvt. Brigadier General CHARLES H. SMITH.

1st Maine, Lieutenant Colonel Jonathan P. Cilley.

2nd New York Mounted Rifles, Colonel John Fisk.

6th Ohio, Lieutenant Frank C. Loveland.

13th Ohio, Lieutenant Colonel Stephen R. Clark.

Artillery.

2nd United States, Battery A, Bvt. Major William N. Dennison.

---------------

*On temporary duty at corps headquarters.

#Detailed as General Sheridan's escort.

##Reported absent from brigade.

$On leave Colonel Samuel B. M. Young, 4th Pennsylvania Cavalry, temporarily commanding.

---------------

If you have trouble accessing this page and need to request an alternate format contact [email protected]


Learn about current events in
historical perspective on our Origins site.


The Union Forever: A TL

Back home safe and sound. Thanks for the warm wishes. Now, here's an update. Cheers!

On March 22, Hafizullah Khan the Emir of Afghanistan made a formal visit to Peshawar in the newly acquired territory from former British India. At Peshawar, historically the winter capital for the Durrani Empire, Hafizullah Khan elevated himself to shah or king. A few days later Hafizullah Khan traveled east and ceremonially tossed a clump of dirt into the Indus River cementing the new eastern border of his kingdom.

In April, with the United Kingdom having withdrawn its troops by the end of the previous year, the Dominion of India held its first open elections. As expected the pro-independence groups gained a majority in the new Indian parliament. Their first order of business upon taking office was to formally dissolve their ties to the crown and proclaim the establishment of the Indian Republic. In the following months, British humanitarian aid began to pour in helping to alleviate the worst of the famine. However many other issues continued to plague the new nation, and the weak coalition government under Premier Mundakkal Mirdha struggled to keep the country afloat.

On July 14, what became known as the Bastille Day bombings rocked Algiers killing 19 people. A separatist organization known as the Algerian Independence Front took credit for the attack. While French authorities responded quickly and apprehended several members in the following weeks many in Paris began to worry about whether Algeria would head the way of India.

The 1959 World’s Fair is hosted in Amsterdam.

In October, German scientists Martin Probts and Jurgen Durr announced the discovery of the double helix structure of Deoxyribonucleic acid (DNA), the molecule that encodes the genetic instructions used in the development and functioning of all known living organisms.

Utgard96

Glad to see you're home safe, Mac. I believe this is the time for the men to cheer and the boys to shout and for all to feel gay (in the sense of "happy")?

Also glad to see that the Indian debacle is over, and interested about the possibilities for Algeria. Especially seeing as how the French situation there IOTL was extremely similar to what the British underwent in India ITTL.

Beedok

EnglishCanuck

Dathi THorfinnsson

Wouldnt Probts and Durr have discovered Sauerstofflos Kernlichesauer, SlKS?

Or some such. My Chemical German is . not good.

Utgard96

Wouldnt Probts and Durr have discovered Sauerstofflos Kernlichesauer, SlKS?