Istorijos transliacijos

Jonas Savimbi - istorija

Jonas Savimbi - istorija

Jonas Savimbi

1934-2002

Politinis lyderis

Jonas Savimbi gimė 1934 m. Rugpjūčio 3 d. Munhango, Biu provincijos Portugalijos Angoloje. Jis mokėsi protestantų ir katalikų. Jis įstojo į kolegiją Portugalijoje.

Angolos politinis lyderis Jonas Savimbi išgarsėjo per kovą dėl Angolos nepriklausomybės nuo Portugalijos, kuri prasidėjo septintajame dešimtmetyje ir lėmė ilgalaikį pilietinį karą nuo aštuntojo dešimtmečio vidurio iki devintojo dešimtmečio. Savimbi ir jo nacionalinė sąjunga už visišką Angolos nepriklausomybę (UNITA) palaikė tokias šalis kaip JAV ir Pietų Afrika grupės pastangose ​​atšaukti vyriausybę, vadovaujamą Liaudies judėjimo už Angolos išlaisvinimą.

Sėkmingos derybos dėl karo veiksmų nutraukimo prasidėjo praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje ir atrodė sėkmingos. Tačiau Savimbi atsisakymas priimti 1992 m. Rinkimų rezultatus paskatino jį grįžti į ginkluotą konfliktą.

1994 m. Buvo atnaujintas taikos planas, tačiau dešimtmečiui pasibaigus trapi taika ištirpo ir atsinaujino karo veiksmai. 2002 metais jis žuvo kovoje su Angolos kariuomene.

Knygos

Jonas Savimbi: raktas į Afriką


Jono Savimbi gyvenimas ir biografija

Jonas Malheiros Savimbi buvo UNITA (Nacionalinė sąjunga už visišką Angolos nepriklausomybę), kuri iš pradžių kovojo prieš portugalų valdžią Angoloje, o vėliau ir prieš socialistinę vyriausybę, vadovaujamą Liaudies judėjimo už Angolos išlaisvinimą (MPLA), įkūrėjas ir vadovas.

Jonas Malheiros Savimbi gimė 1934 m. rugpjūčio 3 d. Munhango mieste, Meksikos centrinėje Angolos provincijoje. Jo tėvas buvo ilgametis Benguelos geležinkelio darbuotojas. Savimbi lankė protestantų misionierių mokyklą savo tėvo kaime Bie provincijoje, o vėliau perėjo į kitą misijų mokyklą Dondyje. Tada jis lankė vidurinę mokyklą, pirmiausia Silva Porto (dabar vadinamas Bie), didžiausiame Anglijos centrinės dalies mieste, o vėliau - pietuose esančiame Sa da Bandeira (dabar vadinamas Lubango).

Savimbi jau buvo įgijęs kur kas daugiau išsilavinimo nei dauguma angoliečių, kurie, valdant Portugalijos kolonijinei valdžiai, turėjo mažai galimybių eiti į mokyklą. 1958 m. Jo sugebėjimai buvo dar labiau pripažinti, kai jis laimėjo Jungtinės Kristaus bažnyčios stipendiją studijuoti Lisabonoje. 1960 metais jis persikėlė į Fribūro universitetą, o paskui į Lozanos universitetą Šveicarijoje, kur studijavo politikos mokslus.

Netrukus jis turėjo panaudoti savo žinias kaip vienas iš Angolos pasipriešinimo Portugalijos kolonializmui lyderių. Tačiau Savimbi tvirtino, kad tikrasis jo mokymasis politikoje atsirado dalyvaujant pačioje nepriklausomybės kovoje.

Savimbi nusipelnė Kenijos nacionalistų lyderio Tomo Mboya, kurį jis sutiko studentų konferencijoje 1961 m., Įtikinęs jį eiti į politiką visą darbo dieną. Jis prisijungė prie išsivadavimo judėjimo, vadinamo Angolos liaudies sąjunga, ir per metus iš pradžių buvo paskirtas vyriausybės sekretoriumi, o vėliau tremties vyriausybės užsienio reikalų ministru. Nusivylęs šios grupės vadovavimu, Savimbi atsiskyrė ir pradėjo tiesti pagrindą naujam išsivadavimo frontui, kuris turėjo sulaukti daugiausia paramos iš centrinės Angolos gyventojų, Ovimbundu, kuriam priklausė pats Savimbi. 1966 m. Jo darbas pasiekė kulminaciją - UNITA (Nacionalinė sąjunga už visišką Angolos nepriklausomybę) įkūrimą slaptame susitikime atokioje krūmų šalyje Rytų Angoloje. Nuo to laiko Savimbi pradėjo ginkluotą UNITA kovą prieš Portugalijos vyriausybę Angolos sostinėje Luandoje.

1974 m. Nuvertus Portugalijos diktatūrą per karinį perversmą, Savimbi išėjo iš partizaninio karo ir sudarė paliaubas su naujaisiais Portugalijos lyderiais. Jis taip pat pasirašė susitarimą su dviem kitomis Angolos išsivadavimo partijomis 1975 m., Tikėdamasis, kad šios trys grupės susiburs ir paskatins savo piliečius taikiai pereiti prie nepriklausomybės. Tačiau to neturėjo būti. Prasidėjo pilietinis karas, tada Jonas Savimbi įžengė į vieną prieštaringiausių savo politinės karjeros laikotarpių.

Savimbi tęsė šį karą nuo 1975 iki dešimtojo dešimtmečio. Jo priešai teigė, kad UNITA yra marionetinė organizacija Pietų Afrikos, nekenčiamiausio Afrikos žemyno režimo, rankose. UNITA taip pat gavo ginklų ir medicinos reikmenų iš JAV ir kitų Vakarų valstybių. Savimbi tvirtino, kad jis turėjo didžiulę liaudies paramą tarp angoliečių, ypač centriniame šalies regione, kuriame gyvena Ovimbundu, žmonės, nuskriaustos ir dominuojančios savo tautiečių į šiaurę kolonijinio valdymo metu. UNITA sėkmė partizaninio karo pradžioje svyravo. Kartais ji valdė maždaug trečdalį šalies, tačiau daugiausia retai apgyvendintuose regionuose Angolos rytuose ir pietryčiuose. Didžiausia grėsmė MPLA vyriausybei buvo UNITA sabotažas Benguelos geležinkeliu, kuris buvo labai svarbus Angolos ekonomikai.

Savimbi per visą savo karjerą susižavėjo, nes jis buvo natūralus politikas, dinamiškas, charizmatiškas ir aukščiausio lygio oratorius. Didžiąją laiko dalį jis praleido krūmų šalyje, esančioje rytinėje ir pietrytinėje Angoloje, savo būstinėje Džamboje arba keliaudamas, norėdamas suburti kaimiečius į savo partiją ir partizanų armiją. Jis taip pat keliavo ieškodamas išorės paramos, kaip tai darė 1986 m., Kai jį priėmė Baltuosiuose rūmuose ir kai kurie Amerikos kongreso vadovai, kurie palaikė jo pasipriešinimą Kubos remiamai MPLA vyriausybei. Kietas, barzdotas partizanų vadas retai būdavo matomas be savo kovos nuobodulio, beretės ir lazdos, atitinkančios jo kaip pasipriešinimo kovotojo įvaizdį. Nepaisant jo sugebėjimo gauti užsienio paramą (įskaitant JAV iš prezidento Reigano antrosios kadencijos metu), potenciali ilgalaikė Savimbi ir UNITA sėkmė buvo abejotina dėl jos sąsajų su rasistiniu Pietų Afrikos režimu.

Vis dėlto Savimbi sulaukė nemažo palaikymo tarp JAV ir kitų vakarų šalių konservatorių, kurie UNITA laikė komunistinių ambicijų folija, čia įkūnyta kubiečių, padedančių MPLA. Į UNITA ginklai plūdo, nepaisant JAV vadovų nenoro atvirai remti karo pastangas, nes bijojo prieštarauti aplinkinėms Afrikos šalims. Pasak Savimbi, JAV interesai taip pat subsidijavo MPLA per 2 milijardus dolerių pajamų iš naftos, patenkančių į Luandą.

JAV paramos Savimbiui kritikai tvirtino, kad jis buvo keistas bedugnis šaliai, kuri tariamai niekino tironus. Tie, kuriems atrodė keista, kad buvęs savęs apibūdintas marksistas susidraugaus su baltaodžiu rasistu Pietų Afrika, kad Mao Tse-tungo ir Che Guevara pasekėjus JAV sutiks konservatorių senatorių Jesse Helmsą. Tuo tarpu Savimbi griausė, kad jo priešininkas Angola Eduardo do Santesas yra Rusijos ir Kubos imperializmo marionetė.

Žmogaus teisių stebėtojai visame pasaulyje nerimavo, kad buvo pranešta, jog Savimbi aktyviai dalyvauja vykdant numanomas raganas, kurių dalis atsitiktinai buvo jo priešininkai UNITA. 1983 m. Rugsėjo mėn. Savimbi tariamai dalyvavo deginant dvyliką moterų ir trijų vaikų, kaltinamų raganavimu, tariamai šaudydamas savo prekės ženklo dramblio kaulo pistoletu į vieną moterį, bandančią pabėgti.

1988 m. Gruodžio mėn. Logjamą laikinai nutraukė trišalis susitarimas, pagal kurį Pietų Afrika pritarė Namibijos nepriklausomybės suteikimui, Kuba sutiko trauktis iš Angolos, o kariaujančios pusės Angoloje pradėjo derybas dėl rinkimų. Zambijos prezidentas Kennethas Kaunda užsiminė, kad Savimbi išvyks į savanorišką tremtį-ši ataskaita pasirodė neteisinga, nes UNITA lyderis ėjo kampanijos keliu po to, kai buvo deramasi dėl paliaubų dešimtmečiui užbaigti. Per 17 mėnesių 16 metų trukęs pilietinis karas, kuriame žuvo 350 000 žmonių, sustojo.

Savimbi kalbas sutrikdė grasinimai smurtauti ir pareiškimai, kad rinkimai būtų nesąžiningi, jei jis nelaimėtų. Nepaisant 300 užsienio stebėtojų žodžių, kad 1992 m. Rinkimai iš tiesų buvo teisingi, Savimbi atsisakė prisiimti nuostolį rinkimuose ir po šešių savaičių atnaujino kovas.

Taigi pilietinis karas pateko į ypač tragišką skyrių, kurio metu žuvo dar 150 000 žmonių ir buvo padaryta didžiulė žala potencialiai klestinčiai šaliai. Vakarų parama Savimbi žlugo, nors jam pavyko įsigyti pakankamai ginklų, kad iš pradžių susigrąžintų apie 70 proc. Dešimtojo dešimtmečio viduryje Savimbi valdžia šalyje susilpnėjo, ir jis dar kartą pradėjo derybas su Dos Santos, sutikdamas nutraukti 19 metų karo veiksmus ir demobilizuoti UNITA pajėgas mainais už susitarimą dėl galios pasidalijimo tarp UNITA ir MPLA.


Karinė karjera [redaguoti | redaguoti šaltinį]

Po Angolos nepriklausomybės 1975 m., Savimbi pamažu patraukė galingų kinų ir, galiausiai, Amerikos politikos formuotojų bei intelektualų intrigą. Septintajame dešimtmetyje Kinijoje mokytas Savimbi buvo labai sėkmingas partizanų kovotojas, mokęsis klasikinio maoizmo požiūrio į karą, įskaitant savo priešų kibimą keliais kariniais frontais, iš kurių kai kurie užpuolė, o kai kurie sąmoningai atsitraukė. Kaip ir Kinijos Raudonoji armija Mao Dzedunas, Savimbi mobilizavo svarbius, nors ir etniškai ribotus kaimo valstiečių segmentus - daugiausia Ovimbundą - savo karinės taktikos dalį. Karinės strategijos požiūriu jis gali būti laikomas vienu efektyviausių partizanų lyderių XX a. Δ ]

Nors Savimbi iš pradžių siekė lyderio pozicijos MPLA, 1960 -ųjų pradžioje prisijungęs prie „MPLA Youth“ ir atkirto, 1964 m. Jis sujungė jėgas su FNLA. Tais pačiais metais jis sukūrė UNITA su Antonio da Costa Fernandes. Savimbi išvyko pagalbos į Kiniją ir buvo pažadėtas ginklas bei karinis mokymas. Grįžęs į Angolą 1966 m., Jis oficialiai paleido UNITA ir pradėjo savo kovos su portugalais partizanų kovotoją, bet taip pat kovojo su FNLA ir MPLA, nes trys pasipriešinimo judėjimai stengėsi vadovauti po kolonijinės Angolos. Vėliau Portugalija paskelbs PIDE archyvus, atskleisdama, kad Savimbi iš tikrųjų pasirašė bendradarbiavimo paktą su Portugalijos kolonijinės valdžios institucijomis kovai su MPLA. Ζ ] Η ]

Pilietinis karas [redaguoti | redaguoti šaltinį]

Kadangi MPLA nuo 1974 m. Rėmė sovietų blokas, o 1977 m. Paskelbė save „marksistine-leninine“, Savimbi panaikino savo ankstesnius maoistinius polinkius ir ryšius su Kinija, tarptautinėje arenoje pasirodęs kaip antikomunizmo veikėjas. Karas tarp MPLA ir UNITA, nepaisant jo vidinių priežasčių ir dinamikos, tapo šaltojo karo dalimi, o Maskva ir Vašingtonas laikė konfliktą svarbiu pasaulinei jėgų pusiausvyrai. 1985 m., Remiant Reigano administracijai, Jackas Abramoffas ir kiti JAV konservatoriai organizavo „Demokratinę internacionalą“ Savimbi bazėje Džamboje, Kuando Kubango provincijoje, pietrytinėje Angoloje. ⎖ ] Susitikime dalyvavo keli trečiojo pasaulio „antikomunistiniai“ partizanų lyderiai, įskaitant Savimbi, Nikaragvos „Contra“ lyderį Adolfo Calero ir Abdulą Rahimą Wardaką, tuometinį Afganistano mudžahedų lyderį, vėliau tapusį Afganistano gynybos ministru. ⎗ ] Savimbi labai palaikė įtakingas, konservatyvus paveldo fondas. Paveldo užsienio politikos analitikas Michaelas Johnsas ir kiti konservatoriai reguliariai lankėsi kartu su Savimbi jo slaptose stovyklose Džamboje ir teikė sukilėlių lyderiui nuolatines politines ir karines gaires kariaujant su Angolos vyriausybe. Afrikos-Amerikos Teksaso valstijos atstovas Clay Smothersas Dalase buvo stiprus „Savimbi“ šalininkas. ⎘ ]

Savimbi JAV šalininkai galiausiai sėkmingai įtikino CŽV nukreipti paslėptus ginklus ir įdarbinti partizanus Savimbi karui prieš Angolos marksistinę vyriausybę, kuri labai sustiprino ir pratęsė konfliktą. 1986 m. Lankydamasis Vašingtone D. Reaganas pakvietė Savimbi susitikti su juo Baltuosiuose rūmuose. Po susitikimo Reiganas kalbėjo apie tai, kad UNITA laimės „pergalę, kuri įelektrina pasaulį“. Po dvejų metų, intensyvėjant Angolos pilietiniam karui, Savimbi grįžo į Vašingtoną, kur buvo kupinas dėkingumo ir pagyrų už paveldo fondo darbą UNITA vardu. „Kai atvykstame į Paveldo fondą“, - sakė Savimbi 1988 m. Birželio 30 d. Kalbėdamas fonde, „tai tarsi grįžimas namo. Mes žinome, kad mūsų sėkmė Vašingtone panaikinant Klarko pataisą ir sulaukus amerikiečių pagalbos mūsų priežastis yra labai susijusi su jūsų pastangomis. Šis fondas buvo didžiulės paramos šaltinis. UNITA vadovybė tai žino, taip pat žinoma Angoloje. " ⎙ ]

Savimbi susitiko su Europos Parlamento deputatais 1989 m

Papildydamas savo karinius įgūdžius, Savimbi taip pat daugelį sužavėjo savo intelektinėmis savybėmis. Jis laisvai kalbėjo septyniomis kalbomis - keturiomis Europos, trimis - Afrikos. Lankydamasis pas užsienio diplomatus ir kalbėdamas prieš Amerikos auditoriją, jis dažnai cituodavo klasikinę Vakarų politinę ir socialinę filosofiją, galiausiai tapdamas vienu garsiausių Trečiojo pasaulio antikomunistų. ⎚ ] Kai kurie šį intelektualumą atmeta kaip tik rūpestingą jo politiškai apsukrių amerikiečių rėmėjų, kurie siekė pateikti Savimbi kaip aiškią alternatyvą Angolos komunistinei valdžiai, elgesį. Tačiau kiti tai vertino kaip tikrą ir partizanų vado intelekto produktą. Savimbi biografija apibūdina jį kaip „neįtikėtiną kalbininką. Jis mokėjo keturias Europos kalbas, įskaitant anglų kalbą, nors niekada negyveno angliškai kalbančioje šalyje. Jis buvo labai gerai skaitomas. Jis buvo labai geras pašnekovas ir labai geras klausytojas“. ⎚ ] Šie kontrastingi Savimbi vaizdai pasirodys visą jo gyvenimą, o jo priešai vadins jį jėgos ištroškusiu karvedžiu, o jo amerikiečiai ir kiti sąjungininkai-svarbia Vakarų siekio laimėti Šaltąjį karą figūra.

JAV paramai pradėjus plačiai tekėti ir pirmaujantiems JAV konservatoriams pasisakant už jo reikalą, Savimbi laimėjo didelių strateginių pranašumų devintojo dešimtmečio pabaigoje ir vėl dešimtojo dešimtmečio pradžioje, nesėkmingai dalyvavęs 1992 m. Visuotiniuose rinkimuose. Havanoje imta iš naujo vertinti savo įsitraukimą į Angolą, nes padaugėjo sovietų ir kubiečių aukų ir padidėjo Savimbi antžeminė kontrolė. Iki 1989 m. UNITA visiškai kontroliavo kelias ribotas teritorijas, tačiau sugebėjo plėtoti reikšmingas partizanų operacijas visur Angoloje, išskyrus pakrančių miestus ir Namibės provinciją. Savo karinės sėkmės viršūnėje, 1989 ir 1990 m., Savimbi pradėjo atakas prieš vyriausybės ir karinius objektus šalies sostinėje Luandoje ir jos apylinkėse. Stebėtojai manė, kad strateginė pusiausvyra Angoloje pasikeitė ir kad Savimbi pozicionuoja UNITA galimai karinei pergalei. ⎛ ] Pranešdamas apie susirūpinimą, kad Sovietų Sąjunga Angoloje žengia į priekį, Sovietų Sąjungos vadovas Michailas Gorbačiovas per daugelį JAV ir Sovietų Sąjungos aukščiausiojo lygio susitikimų iškėlė Angolos karą su Reaganu. Be susitikimo su Reaganu, Savimbi taip pat susitiko su Reagano įpėdiniu George'u H. W. Bushu, kuris pažadėjo Savimbi „visą tinkamą ir veiksmingą pagalbą“. ⎜ ]

1990 m. Sausio mėn. Ir vėl vasario mėn. Savimbi buvo sužeistas per ginkluotą konfliktą su Angolos vyriausybės kariais. Tačiau sužalojimai nesutrukdė jam vėl grįžti į Vašingtoną, kur jis susitiko su savo šalininkais amerikiečiais ir prezidentu Bushu, siekdamas dar labiau padidinti JAV karinę pagalbą UNITA. ⎝ ] Savimbi šalininkai perspėjo, kad tolesnė sovietų parama MPLA kelia grėsmę platesniam pasauliniam Gorbačiovo ir JAV bendradarbiavimui. nesidomi politiniu išbandymu, bet ruošiasi kitam karui. Ε ] Esant kariniam UNITA spaudimui, Angolos vyriausybė derėjosi su paliaubomis su Savimbi ir Savimbi kandidatavo į prezidento postą 1992 m. Nacionaliniuose rinkimuose. Užsienio stebėtojai teigė, kad rinkimai buvo teisingi. Tačiau kadangi nei Savimbi (40 proc.), Nei Angolos prezidentas José Eduardo dos Santosas (49 proc.) Negavo 50 proc., Būtinų norint laimėti, buvo numatyti antrieji rinkimai. ⎟ ] 1992 m. Spalio pabaigoje Savimbi išsiuntė į Luandą UNITA viceprezidentą Jeremiasą Chitundą ir UNITA vyresnįjį patarėją Eliasą Salupeto Pena, kad galėtų derėtis dėl rinkimų antrųjų rinkimų. Tačiau 1992 m. Lapkričio 2 d. Luandos, Chitundos ir Penos vilkstinę užpuolė vyriausybės pajėgos, ir jie abu buvo ištraukti iš automobilio ir nušauti. Jų kūnus paėmė valdžios institucijos ir jie daugiau nebuvo matomi. ⎠ ] MPLA puolimas prieš UNITA ir FNLA tapo žinomas kaip Helovino žudynės, kuriose MPLA pajėgos visoje šalyje nužudė daugiau nei 10 000 jų rinkėjų. ⎡ ]

Įtaręs vyriausybės sukčiavimą rinkimuose ir suabejojęs vyriausybės įsipareigojimu taikai, Savimbi pasitraukė iš antrųjų rinkimų ir atnaujino kovas, daugiausia iš užsienio lėšų. UNITA vėl greitai žengė į priekį kariniu keliu, apsupdama šalies sostinę Luandą. ⎢ ] Vienas didžiausių „Savimbi“ finansinės paramos šaltinių buvo korporacija „De Beers“, kuri 1992–1993 m. Nupirko nuo 500 iki 800 mln. [ reikalinga citata ] 1994 m. UNITA pasirašė naują taikos susitarimą, tačiau Savimbi atsisakė jam pasiūlyto pirmininko pavaduotojo pareigų ir vėl atnaujino kovas 1998 m. Savimbi taip pat tariamai išvalyjo kai kuriuos UNITA narius, kuriuos jis galėjo laikyti grėsme savo vadovavimą ar suabejojo ​​jo strateginiu kursu. Savimbi užsienio reikalų sekretorius Tito Chingunji ir jo šeima buvo nužudyti 1991 m., Kai Savimbi įtarė, kad Chingunji vykdė slaptas, nepatvirtintas derybas su Angolos vyriausybe vykdydamas įvairias Čingunji diplomatines užduotis Europoje ir JAV. Savimbi neigė dalyvavęs Čingunji žudyne ir dėl to kaltino UNITA disidentus. ⎣ ]


Jonas Savimbi

(Munhango, 1934-Meksika, 2002) Angolos revoliucionierius. Jonas Savimbi gimė 1934 m. Rugpjūčio 3 d. Munhango mieste, Bie provincijoje. Jo tėvas Loth Malheiro Savimbi iš daugumos Ovimbundu genties buvo Benguelos geležinkelio stoties viršininkas ir pastorius. evangelikų bažnyčios, kai Angola buvo Portugalijos kolonija.

Jis nuėjo į Dondi mokyklą ir į brolių maristų mokyklą Silva Pôrto. 1958 m. Jis atvyko į Lisaboną, kur mokėsi vidurinėje mokykloje. PIDE (slaptoji policija) jį suėmė ir penkiolika dienų praleido kalėjime. Jis pabėgo 1960 m. Portugalija apsigyveno Lozanoje (Šveicarija), kur studijavo Teisės fakultete.

Priešinasi metropolio vyriausybei

Jis įstojo į Angolos liaudies sąjungą (UPA), kuriai vadovavo Holdenas Roberto, pirmoji partizanų grupė prieš metropoliją, po susijungimo su Demokratų partija paversta Nacionaliniu Angolos išlaisvinimo frontu (FNLA). Angolos Respublikos vyriausybės tremtyje (GRAE), 1964 m. jis nutraukė ryšius su FNLA, kuri, jo manymu, buvo įsiskverbusi į CŽV, ir persikėlė į Maskvą. Tačiau jo maskviečių piligriminė kelionė nebuvo vaisinga.

1965 m. Savimbi ir vienuolika jo kompanionų atvyko į Kiniją, kur gavo karinį mokymą. Jonas slaptai grįžo į Angolą ir 1966 m. Kovo mėn. Įsteigė Nacionalinę sąjungą už visišką Angolos nepriklausomybę (UNITA), kurios prezidentu jis buvo išrinktas. Zambijos valdžios institucijų, jis 1967 m. išvyko į tremtį Kaire ir 1968 m. liepą grįžo į savo šalį tęsti kovos. Tačiau jo priešai tikino, kad jo karinės kampanijos buvo išgalvotos, ir paskelbė dokumentus, kuriuose jis buvo susijęs su slaptomis Lisabonos tarnybomis. .

Kolonializmo pabaiga ir MPLA

Po Portugalijos diktatūros žlugimo (1974 m.), Savimbi ir kiti du partizanų lyderiai Agostinho Neto ir Holdenas Roberto su Portugalijos prezidentu pasirašė „Alvor“ susitarimus (1975 m. Sausio 15 d.) Dėl Angolos nepriklausomybės ir demokratinė santvarka. Tačiau padėtis vietoje buvo labai palanki marksistų įkvėptam Liaudies judėjimui už Angolos išlaisvinimą (MPLA), kuris užgrobė valdžią Luandoje, remdamas sovietus ir Kubą.

Nusivylęs savo siekiais, Savimbi pasitraukė savo gimtojoje ištikimybėje, mėgdžiodamas „ilgą žygį“ Mao Tse-tungą, ir, paskatintas JAV ir Pietų Afrikos, jis pradėjo karines operacijas prieš komunistinę petrodiktūrą, kai atkirto Luandos režimą. Kovos prasidėjo 1976 m. Kovo mėn., Įtrauktos į šaltojo karo matricą, tipiško dekolonizacijos konflikto pasekmes tarp vietinio elito, kovojusio už valdžios užkariavimą ir atsisakiusio ja dalintis. UNITA įsteigė savo būstinę Džamboje ir gavo JAV karinė pagalba, įskaitant „Stinger“ raketas, per Zairą (dabartinė Kongo Demokratinė Respublika).

1986 metais Savimbi į Baltuosius rūmus priėmė prezidentas Ronaldas Reaganas, kuris jį apdovanojo kaip laisvės kovotoją už tai, kad susidūrė su 50 000 Kubos kareivių, kurie rėmė Angolos vyriausybę, bet pasitraukė, kai sovietų ginklų tiekimas nutrūko, mainais už tai, kad Pietų Afrika suteikė nepriklausomybę. Namibija, pagal JT remiamą susitarimą (Niujorkas, 1988 m. Gruodžio mėn.).


Jonas Savimbi

"Mūsų šuo kovoje buvo vaikinas, vardu Jonas Savimbi. Manai, kad aš beprotiška? Šis vaikinas. “ - Frank Woods komentuodamas Savimbi asmenybę.


Jonas Malheiro Savimbi  yra Angolos politinis lyderis, vadovavęs Nacionalinei sąjungai už visišką Angolos nepriklausomybę (UNITA). Jis kovojo prieš portugalus Angolos nepriklausomybės kare ir#160 1960 -aisiais kaip FNLA dalis. Vėliau jis tapo vienu iš UNITA steigėjų ir kovojo su komunistų remiama Angolos MPLA per 26 metus trukusį Angolos pilietinį karą. Jis pasirodo Call of Duty: Black Ops II ir dalyvauja prisiminimuose apie Angolą 1986 m. Angolos pilietinio karo metu, kur jis padeda Alexui Masonui ir Jasonui Hudsonui surasti Franką Woodsą.

Jis pasirodo „Pirro pergalėje“, kur vadovauja savo UNITA pajėgoms prieš priešingas MPLA pajėgas. Jis nuolat skatina savo vyrus nužudyti kuo daugiau MPLA karių.

Kai MPLA pajėgos bus išsklaidytos, Hudsonas atvyks su sraigtasparniu į mūšio lauką. Tada Savimbi pateikia informaciją apie Woodso vietą ir nurodo Hudsoną ir Masoną teisinga kryptimi. Tada Savimbi pasirodo lygio pabaigoje su „Mi-24 Hind“, kovodamas prieš Kubos pajėgas, kurios užpuolė „Mason“, „Woods“ ir „Hudson“.


‘ Mano priešo priešas yra mano draugas ’

Šis neoficialus ir nelaimingas Magnus Malan, PW Botha ir Jono Savimbi angelas Angolos pasienyje pasakoja daug, ir tai neabejotinai pabrėžia politinį įsakymą, o priešo priešas yra mano draugas ir#8221. tipiška politikos rūšis, apimanti ‘dd bedlows ’ istoriją, apimančią intrigas, išdavystę ir politinį nužudymą.

Pietų Afrikos santykiai su Savimbi ir UNITA - Nacionalinė sąjunga už visišką Angolos nepriklausomybę - iš tikrųjų buvo keista pora, ji prasidėjo nuo UNITA kaip Pietų Afrikos gynybos pajėgų įsipareigojimo padėti Portugalija Angolos kare. Kai Portugalija paliko Angolą, UNITA sudarė Pietų Afrikos interesus destabilizuoti Angolą, kad sustabdytų SWAPO (PLAN) ginkluotus sukilėlius, įvažiuojančius iš Angolos į Pietvakarių Afriką (dabar Namibija). „‘alliance ’“ sustiprėjo, kai į Angolos konfliktą įsiliejo greitesnis Kubos karinis buvimas, o UNITA tapo pėstininku Pietų Afrikoje ir#8217s ‘ bendrame kare prieš#komunistų ekspansiją Pietų Afrikoje. Galutinėje išdavystėje Pietų Afrika pakabino UNITA išdžiūti, kai Kubos kariai paliko Angolą.

Tai iš tikrųjų yra Pietų Afrikos atvejis ‘fotografavimas UNITA ir#8217 kuris pasikeitė į bylą ‘fotografavimas kartu su UNITA ’ ir tada tapo byla ‘šaudymas UNITA negyvas ’.

Teisybės dėlei, Jungtinės Amerikos Valstijos taip pat buvo paklusnios išdavystei. Taigi kaip viskas prasidėjo?

Fotografavimas UNITA

Septintajame dešimtmetyje, ginkluotos kovos su Portugalijos kolonijiniu valdymu metu, Savimbi įkūrė UNITA ir kartu su dviem kitais „antikolonijiniais išlaisvinimo judėjimais“-Angolos nacionaliniu išsivadavimo frontu (FNLA) ir „Populiariaisiais judėjimais už išlaisvinimą“. Angola ’ (MPLA) – jie visi pradėjo kovoti su Portugalija dėl nepriklausomos Angolos. UNITA ir FNLA taip pat buvo prieš MPLA taisyklę, tačiau šis nepatogus skirtumas buvo atmestas kovojant su Portugalija. Agresija tarp MPLA ir UNITA vėl prasidėjo nuoširdžiai, kai galiausiai portugalai išvyko ir atsirado valdžios vakuumas.

UNITA savo pirmąjį išpuolį prieš Portugalijos pajėgas įvykdė 1966 m. Gruodžio 25 d. Tuo metu trijų antikolonijinių judėjimų apsupta Portugalija kreipėsi į Pietų Afriką ir Rodeziją karinės pagalbos. Tiek Pietų Afrikos, tiek Rodezijos vyriausybės susirūpino savo pačių ateitimi, kai portugalai pralaimėjo kaimyninėse Angoloje ir Mozambike.

Rodezija ir Pietų Afrika iš pradžių apsiribojo ginklų ir atsargų gabenimu. Tačiau iki 1968 m. Pietų afrikiečiai pradėjo aprūpinti sraigtasparnius „Alouette III“ įgulomis Portugalijos oro pajėgoms (FAP), ir galiausiai buvo pranešta apie keletą Pietų Afrikos gynybos pajėgų (SADF) pėstininkų kompanijų, kurios buvo dislokuotos pietinėje ir centrinėje Angoloje (visų pirma ginti geležies kasyklas Kasingoje).

SAAF Puma remia Portugalijos karius Angoloje

Kai 1969 m. Pirmasis Portugalijos padalinys buvo aprūpintas Pietų Afrikos oro pajėgų sraigtasparniais „Puma“, įgulos buvo beveik vien Pietų Afrikos pajėgos. Iš viso SADF turėjo pilotus ir sraigtasparnius, veikiančius iš Centro Conjunto de Apoio Aéreo (CCAA - Jungtinis oro paramos centras), remiantis Portugalijos karinius veiksmus prieš MPLA ir UNITA. SADF pradėjo savo bendras operacijas Cuito Cuanavale mieste 1968 m. Ikoniška prasme mažas Cuito Cuanavale miestelis pietryčiuose Angolos turėjo būti Pietų Afrikos kariuomenės dalyvavimo Angoloje pradžia ir beveik lygiai po dviejų dešimtmečių šis mažas miestas Tai reikštų Pietų Afrikos dalyvavimo Angoloje pabaigą - dabar jau visas ratas.

Iki šiol karo metu nė viena iš trijų nacionalistų grupuočių (UNITA, MPLA ir FNLA) nekėlė rimtos grėsmės Portugalijos valdžiai Angoloje. Tačiau 1974 m. Portugalijos kairiųjų perversmas įvedė valdžią režimą, kuris įsipareigojo nutraukti visus karus šalyje ir Afrikos kolonijose, Angoloje, Mozambike ir Bisau Gvinėjoje ir įvesti demokratiją savo šalyje. Šis seisminis pokytis Portugalijos politikoje ir užsienio valdžioje tapo žinomas kaip ‘ Gvazdikų revoliucija ’.

Fotografavimas kartu su UNITA

Tuo metu, kai Portugalijos kariuomenė (ir jos Pietų Afrikos pagalba) paliko Angolą 1975 m., Šalyje tvyrojo politinis chaosas. Savimbi netrukus vadovavo kovai su būsima prezidento Jose Eduardo dos Santoso, Liaudies judėjimo už Angolos išlaisvinimą (MPLA), vyriausybe.

1975 m. Liepos mėn. Sovietų Sąjunga ir Kubos komunistų remiamos MPLA pajėgos užpuolė ir išstūmė UNITA ir FNLA pajėgas iš sostinės Luandos. Tai sukėlė tarptautinę pabėgėlių krizę, kurią dar labiau pablogino tūkstančiai Portugalijos piliečių, kurie, bijodami savo gyvybės, atvyko į Pietų Afrikos teritorijas. Tuomet Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV) įsitraukė į kovą tiekdamos ginklus tiek UNITA, tiek FNLA, kad sustabdytų šį komunistų remiamų partizanų puolimą MPLA. JAV UNITA laikė sąjungininke kovojant su komunistų dominavimu Afrikoje, amerikiečiai taip pat kreipėsi pagalbos į Pietų Afriką, Pietų Afrika taip pat laikėsi aršios antikomunistinės pozicijos ir prisiėmė didžiausią bėgimą iš Angolos bėgančių portugalų.

Pietų Afrikos kova šiuo metu taip pat kreipėsi į Pietvakarių Afrikos tautų organizaciją (SWAPO), kuri pradėjo ginkluotą sukilimo kampaniją dėl Pietvakarių Afrikos (Namibijos) nepriklausomybės - tuo metu, kai Pietų Afrikos protektoratas ribojasi su Angola, SWAPO naudojant bazes Angoloje ir ją palaikė MPLA.

Sovietų Sąjungai ir JAV ginkluodama pagrindines Angolos pilietinio karo grupuotes, konfliktas peraugo į didžiulį šaltojo karo mūšio lauką. Pagalbą amerikiečiams suteikė Pietų Afrika, daugeliu atžvilgių laikydama save kaip „Vakarų NATO valstybių“ šaltojo karo su komunizmu metu, kaip tai buvo Antrojo pasaulinio karo metais. Priešingai, tai taip pat padėjo Pietų Afrikos vyriausybei sušvelninti „Vakarų“ ir „8217“ pozicijas dėl nacionalinės partijos „Apartheido“ politikos.

Iki 1975 m. Rugpjūčio mėn. Pietų Afrikos ministras pirmininkas BJ Vorsteris kartu su gynybos ministru PW Botha sudarė nepaprastą susitarimą. Vorsteris leido UNITA ir FNLA teikti ribotą karinį mokymą, patarimus ir logistinę pagalbą. Savo ruožtu FNLA ir UNITA padėtų Pietų afrikiečiams kovoti su SWAPO. Jo priešo priešas – tapo jo draugu ’.

Prasidėjo operacija “Sausage II ”, didelis reidas prieš SWAPO pietinėje Angoloje ir 1975 m. Rugsėjo 4 d. Po to iš karto sekė operacija „Savannah“, o paskui daug daugiau didelio masto ginkluotų įsiveržimų ir nedidelio masto reidų į Angolą. UNITA ir prieš SWAPO bazes Angoloje ir#8211 nuo 1975 m. Iki pat 1989 m. SADF Pietų Afrikos kariai tiesiogine prasme atsidūrė kovoje „petys į petį“ su UNITA Angolos kariais ateinančius 14 metų. SADF nariai, dirbantys kartu su UNITA, Jonusui Savimbi netgi suteikė kodinį pavadinimą ‘Spyker ’ (Spike).

SADF ir UNITA kariai Angoloje

„Keistų porų“ aljansas

Taip prasidėjo du dešimtmečius trunkantis aljansas su UNITA šaltojo karo kovoje prieš tarptautinį komunizmą ir keistas antisolonijinio laisvės judėjimo ir ‘ Apartheido ’ Pietų Afrikos aljansas.

Tęsdama pagalbą iš Pietų Afrikos, Savimbi sugebėjo kovoti toliau. Iki 1977 m. UNITA tapo galinga grėsme Luandos vyriausybei, vykdančiai operacijas be akivaizdžių sunkumų.

Devintojo dešimtmečio pradžioje Savimbi dar labiau padidino savo galią. Pietų Afrikos kariniai persekiojimai ir atakos prieš SWAPO sukilėlius pietinėje Angoloje privertė Luandos vyriausybę sutelkti savo pajėgas toje šalies dalyje, paliekant Unitai laisvas rankas konsoliduoti bazes visoje likusioje Angoloje.

Vis dėlto, nors Savimbi buvo sustiprintas sunkiųjų sovietų ginklų, kuriuos užfiksavo Pietų Afrikos kariuomenė, ir amerikiečių ginklų, jis puikiai žinojo, kad niekada negalės užgrobti Luandos prieš jungtines Kubos ir MPLA vyriausybės armijas, remiamas sovietų. Savo viltis jis grindė tuo, kad privertė MPLA pritarti koalicinei vyriausybei ir laisviems rinkimams.

UNITA, SADF ir Nacionalinės partijos nariai

However, by 1986 he was under intense pressure from Luanda’s combined forces, which had seized large areas of his territory. Pretoria had informed Washington that UNITA would need more arms to meet continued attacks, and Savimbi decided to go to America to appeal for help in person.

In Washington, he succeeded in putting his case to President Reagan and Congress proposed a programme of covert aid which enabled the first American Stinger anti-aircraft missiles to reach UNITA within a few months.

Savimbi continued to enjoy military successes, however by the late 80’s the Soviet Union had commenced political reform, Cuban involvement in Angola had met with repeated defeats, limited success, high loss of life and an economic and military drain, and domestically South Africa was preparing for domestic political reform against growing international pressure and sanctions against Apartheid.

It all came to a head with a military stalemate at Cuito Cuanavale in 1988 (where it had all oddly started in the mid 1960’s). South Africa intervened to block a large-scale MPLA attack with Soviet and Cuban assistance against UNITA’s primary operating bases at Jamba and Mavinga. The campaign culminated in the largest battle on African soil since World War 2 and the second largest clash of African armed forces in history. The MPLA offensive was halted and a stalemate ensued.

The Battle of Cuito Cuanavale is credited with ushering in the first round of trilateral negotiations mediated by the USA. The Tripartite Accord involved Angola’s MPLA government, South Africa and Cuba (without UNITA). While the hostilities in Angola continued at Cuito Cuanavale, negotiations initially reached a deadlock.

It was broken by the South African negotiator, Pik Botha, who convinced the delegates that “…We can both be losers and we can both be winners…” Pik Botha offered a compromise that would appear to be palatable to both sides while emphasising that the alternative would be detrimental to both sides.

His proposal, South Africa could claim ‘Victory’ with the removal of Communist military aggression from Southern Africa (including Angola), and Cuba could claim ‘Victory’ with the withdrawal of South Africa from Namibia (South West Africa) in accordance with United Nations Resolution 435 (tabled 10 years earlier in Sep. 1978).

The middle-ground was struck on that simple premise and was to be known as the Tripartite Accord, Three Powers Accord or New York Accords, South Africa, Angola (MPLA government) and Cuba all signed the bottom line on 22 December 1988.

Shooting UNITA dead

Savimbi refused to accept the Tripartite Accord, which also forbade further military aid being supplied to any rebel groups – which included UNITA in the definition of ‘rebel group’ then, in January 1989, President Bush (Snr) reassured Savimbi that American arms would continue to be sent to UNITA for as long as Cuban forces remained in Angola.

With a phased timetable for the withdrawal of Cuban forces to be completed by June 1991, Savimbi was ready to fight on. Almost immediately in the beginning of 1989 Angola accused South Africa of breaking the agreement by supplying arms to Savimbi.

Pretoria denied aiding UNITA. Savimbi then approached the South African government to size up the situation with an ailing and politically beleaguered President P.W. Botha, who told him very bluntly that all South African aid to UNITA was to be cut off.

In plain language, UNITA was no longer South Africa’s ‘friend’. Jonas Savimbi was for 20 years, a figure as important in Southern African politics as Nelson Mandela, and he was now officially out in the cold, UNITA had become an embarrassment and hindrance to the seismic global geo-politics between the Soviet Union, Cuba, Namibia, Angola, South Africa and the United States of America in 1989.

The ceasefire between South Africa and Cuba/MPLA Angola and the path to independence for Namibia had been the last acts of PW Botha’s legacy as President, later in 1989 (August 14th), F.W. De Klerk took control of Presidency due primarily to P.W. Botha’s failing health.

If the American betrayal of Savimbi was not bad enough, this last dismissal by PW Botha was the final betrayal of UNITA, it was the ‘nail in the coffin’ with the loss of South Africa as an ally (in addition to the USA), UNITA literally stood no hope at all. Jonus Savimbi’s fate was sealed, along with that of UNITA.

Savimbi’s international isolation was further increased when, after a peace deal had been struck and elections held in 1992 in Angola, he refused to accept either his defeat at the polls or a role in a power-sharing government. He withdrew to Huambo in his country’s central highlands, and from there he fought on.

UNITA continued to fight on unsupplied and rather vainly on their own till 2002, until Jonus Savimbi was finally shot dead on the 22nd February by advancing MPLA troops.

Jonus Savimbi was a highly educated and charismatic leader. A burly man, 6ft tall and with a bearded face that could as easily convey an expression of menace as break into a dazzling smile, Jonas Savimbi was usually photographed wearing well-pressed camouflage fatigues and a jaunty beret. At his hip there was often a pearl-handled revolver and he had a favourite ivory-topped cane.

Jonus Savimbi once gave PW Botha an AK47 assault rifle made out of ivory as a gift of friendship, a gift that remained on display at the George Museum in South Africa for some years until 1998 (when all of PW Botha’s gifted artefacts were removed).

The ivory AK-47 now stands as an unusual reminder of how history can be unkind and the absurdity of getting into bed with ‘strange political bedfellows’. It really is a symbol of the type of betrayal which so often comes with the political edict “the enemy of my enemy is my friend”.

Researched by Peter Dickens. Source – various obituaries, including the Daily Telegraph of Jonus Savimbi and Wikipedia


Jonas Savimbi - History

Johannesburg &mdash The veteran British journalist, Fred Bridgland, became well known in the 1980s for his biography of Angolan rebel leader Jonas Savimbi and his writings about Unita, the movement that Savimbi led. Kada Jonas Savimbi: A Key to Africa hit the bookshops, some readers called Bridgland an apologist for Savimbi, a label Bridgland has always rejected.

Critics accused the writer of extolling the virtues and charisma of the Unita leader, charging that Bridgland seemed to endorse the Unita founder as a credible alternative to a corrupt, left-wing government in the capital Luanda. But Bridgland played another role as well. When reports began to emerge of Savimbi's torture and killings of his own close associates, Bridgland began revealing these atrocities in his writings.

Since Savimbi was killed by Angolan government troops in February, fighting has ceased and peace seems to be at hand, following a peace agreement between the two belligerents signed on April 4.

Bridgland remains close to the story, having recently been appointed Africa correspondent of the Evening Standard and Sunday Telegraph of London, based in Johannesburg. In this retrospective interview with Ofeibea Quist-Arcton of allAfrica.com, he reviews the life of the man whose life he chronicled for several decades.

Fred Bridgland, were you an apologist for Jonas Savimbi, as many people called you, or were you Savimbi's biographer?

Savimbi's biographer, not an apologist for Savimbi -- far from it.

Many would say that, certainly in your first book, you were touting for a man who became a monster.

Yes, I think some people would say that, but I think I can make an easy defence of that. I think the strategic analysis of my book on Savimbi stands up to this day. I think, I know that when I discovered what was going on internally in Unita, I was the first to reveal it.

Before I wrote the book on Savimbi, I was the person who actually revealed the South African invasion of Angola.

So do you reject the accusations from those who say Fred Bridgland was an apologist for Jonas Savimbi, that you were the man who, publicly as a journalist, made Savimbi sound like good news.

I can't reject that entirely, obviously, because when I wrote the book I didn't have the subsequent information I got after 1989. But I think the point is that Unita had a case when the Angolan civil war began.

You have to remember that one of Unita's main arguments was that there should be elections in Angola. That is a generally accepted fact of life even in Africa these days.

And there were no elections in Angola for 17 years. And that was what Unita, and I emphasise Unita, fought for -- for the holding of general elections in Angola. And those were only held in 1992, 17 years after Angola became independent.

What was the draw of Jonas Savimbi?

I think anybody who had been in his presence was certainly charmed by him. He was a very charming man, he was a very witty man.

Certainly an incredible linguist. He spoke four European languages, including English although he had never lived in an English-speaking country. He was extremely well read. He was an extremely fine conversationalist and a very good listener. I had conversations with him sometimes that went on for more than 24 hours. I just found him very fascinating, very interesting.

But the legacy of Savimbi, surely, is that he will be seen as one of Africa's potential, but failed, leaders who set back perhaps a third of the continent.

Well I don't think there's any doubt at all that the legacy of Savimbi, in the post-election era, is that he is going to be condemned for the way he behaved at that time. But this is not a simple story.

I think one of the problems about the interpretation of Angola is that journalists, particularly, divide both sides into goodies and baddies. I think it's an insult to history to flatten history by interpreting it simplistically.

You had a situation where Unita arrived at the 1992 election and, already -- although people didn't know it, though I have to say I had begun to find out -- that Savimbi had begun killing his entire second-tier leadership. That had begun.

But even though he had done that, you have to remember that Savimbi and Unita almost won the presidential and parliamentary elections in Angola. It wasn't one white man who supported Savimbi and raised him to power, it was Angolan people who supported him and loved him and believed his cause was right.

Are we talking about 'Angolan' people or 'his' people, the Ovimbundu, who supported Unita?

Well, largely the Ovimbundu, but not only the Ovimbundu. I think all parties in Angola had their tribal bases. But all of them had support beyond that tribal base, but yes largely they were tribally based.

So in 1992, we had the Savimbi who wanted to be the leader of his country and the Savimbi who lost the elections, rightly or wrongly -- he says wrongly -- and then seemed only to be interested in single-mindedly becoming president of Angola. After that, he became in a way a dangerous, damaging, pillaging man who had been an instrument of South Africa, of the west, of the Cold War, didn't he?

I think he was only an instrument of himself after the 1992 elections. The fact is that a lot of his senior generals, very outstanding people -- and I do want to emphasise that there were a lot of very outstanding people in Unita, particularly in the second tier leadership after the elections -- when Savimbi insisted on going back to war, a lot of his senior generals, who had stuck with him till then, defected.

And one particular man I know, someone I 'yomped' across Angola with and watched him lead his battalion into battle - actually near the spot where Savimbi was killed - a guy called General Geraldo Nunda, he defected immediately after Savimbi went back to war. Nunda said, 'look the people are tired of war, there is no justification for this, Savimbi is now demonstrating that he is insane'.

In fact, Nunda and other generals were part of the operation that finally killed Savimbi.

So they turned their back on him and, in the end, ratted on him.

I think that's very emotional language. I think they were loyal to the original cause of Unita. They were not loyal to the cause of Savimbi. Savimbi by the end, long before the end, wanted to become an all-powerful, oligarchic, dictatorial ruler. And these people were not prepared to accept that.

And Savimbi at the end, unfortunately, was left with no men of real quality in the Unita movement. And this is possibly why his guerrilla war collapsed over the past ten years.

I met Jonas Savimbi on a number of occasions, in Paris, in Abidjan and in Unita-controlled territory in Angola for the last time in 1994. I was discussing with a fellow journalist who also interviewed him who said it is rare in Africa that people really wish someone dead, or gone, good riddance. But Savimbi had become a pest, a troublemaker, a plague, he said, a man who threw it all away.

I think that's right. I think, in the end, Savimbi was his own worst enemy. Savimbi defeated himself.

The person who gave me the crucial insight into Savimbi was his one-time foreign secretary, a good and noble man by any standards, Tito Chingunji.

Who was killed by Savimbi.

Tito was Savimbi's foreign secretary. And I was very close to Tito.

He was a very popular, handsome, brilliant young man and some say a potential rival to Savimbi for the leadership of Unita.

And my closest African friend, a very dear friend and a good man by any standards. But Tito, long before the 1992 elections, told me what was really going on inside Unita, the extent of the killings and the barbarity of the killings. And he predicted to me his own death.

For many years, I campaigned through Amnesty International and other bodies to try to save Tito's life, but I couldn't go public, because Tito had given me this information confidentially. If I had gone public with it, he would have been executed immediately.

Why didn't men like Tito Chingunji, who was eventually assassinated by Jonas Savimbi, jump ship? He was his foreign secretary, he was always all over the world, trumpeting Unita and promoting its cause.

Tai labai geras klausimas. But you've got to remember that most of Tito's family was held hostage by Savimbi at his headquarters and in prisons in Angola against Tito continuing to do a brilliant diplomatic job in the outside world.

And, in fact, his family urged him not to come back. They said never mind us. But Tito told me 'no, you know I can't desert my family. I'm going to go back and one day I might not return. And if I don't return, you will know the time has come to do something'.

I suppose I campaigned with diplomats and organizations like Amnesty International for the best part of three years. But we now know that Tito was shot dead in 1991 -- by Savimbi's chief executioner, Kamy Pena, who really should be tried as a war criminal -- along with Tito's wife and Tito's children, including one-year old twins, who were picked up by their legs and beaten to death against tree trunks. Also Tito's sisters, brothers, mother, father -- the whole lot. Possibly 60 to 70 people, maybe more.

And they were only just the tip of the iceberg with the killings that were going on.

What we are talking about is really Pol Pot style killings, not quite on the same numerical scale, but in style very similar.

So Jonas Savimbi was a brutal executioner?

Yes, certainly. He was a man who betrayed himself and betrayed his own followers.

What about the South African connection with Unita and Angola because, here in Africa, apartheid was a much bigger issue than communism or Marxism and Savimbi was really on the wrong side in the end, wasn't he? He did a deal with the devil.

I'm thinking about this one. I think for people outside Angola, yes, he did a deal with the devil. For the people within Angola, Savimbi had a great deal of support at the time that he "did a deal with the devil".

Earlier in this interview I talked about the need to respect history. If we're going to respect history, then we mustn't oversimplify it. Savimbi at the beginning was hailed as the peacemaker in Angola. He tried to get a peace deal between all three movements. When it began to break down - and now we don't want to get into the discussion about how it did break down because it's very complicated and very controversial -- he actually first went to western capitals and said, look, the promise we had for elections at independence, it's not going to happen. He said the Russians are now pouring a lot of arms in for the MPLA (current government), what are you going to do about it?

And it was the West that was responsible for the South African invasion of Angola, it wasn't Savimbi. Savimbi asked for Western help. The West gave the green light to the South Africans to invade Angola, which the South Africans did. And when a journalist discovered that they had invaded Angola, which was me, and reported it, it changed the course of the war. The South Africans said to the west, 'look now we've been found out are you going to stand up and be counted if you want us to go on?' Of course the west said 'sorry'.

So was Jonas Savimbi a pawn of the Cold War, of America, of those who saw communism as the red devil, as the red scare?

All the Africans in Angola were pawns of the Cold War. Angola was the hot focus of the Cold War. The FNLA was the pawn of the CIA initially. The MPLA was the pawn of the Russians and the East Germans. Savimbi, initially, was China's man. And when he found that the Chinese help was insufficient.

What he once said to me is that when you're a drowning man in a crocodile-infested river, you don't argue about who is rescuing you until you're safely on the bank. And I think that was a reasonable argument. And he used to point also to the fact that Britain, during the Second World War, made an alliance with Joseph Stalin, who had wiped out 33 million people in the 1930s.

So, people make, all people make, all statesmen make alliances of convenience, cynical alliances of convenience everywhere around the world. On that score, I don't particularly condemn Savimbi. But what I do condemn him mightily for, and I revealed it, is the killing of his own very fine people. That can never be justified.

So are you absolutely sure that Unita is finished militarily?

For certain. I'm absolutely certain in my own mind. As I keep saying, Savimbi had destroyed his second tier leadership, with a few possible exceptions.

Is the Cold War over in Africa? Are the proxy wars of the west and their African partners over? I ask that, because Jonas Savimbi is, I suppose, the last Cold War icon on the continent.

Yes, but it was no longer an ideological war. It was a war being conducted by a man who wanted dictatorial power. He wanted supreme power. He had achieved supreme power within his movement. He had ended any last vestige of democracy within Unita and, finally, he was fighting for absolute power in Angola. But certainly the Cold War was over, we were talking about sheer human demagogy in the end.


Jonas Malheiro Savimbi (1934-2002)

Jonas Malheiro Savimbi, Angolan insurgent fighter and longtime leader of The National Union for the Total Independence of Angola (UNITA), was born in Munhango, Angola on August 3, 1934 to Helena Mbundu Savimbi and Loth Savimbi. Savimbi’s father was a railway stationmaster and part-time Protestant church worker. The local Catholic missions in then-Portuguese-occupied Angola were often in conflict with Loth Savimbi because of the effectiveness of his evangelizing.

Jonas Savimbi attended Protestant missionary schools where he thrived academically. In 1958, he was granted a scholarship from United Church of Christ to attend university in Lisbon, where he began his involvement in anti-colonial politics. The Portuguese secret police detained Savimbi thrice before he decided on finishing his schooling in Switzerland, first at Fribourg University, then Lausanne University, where in 1965 he completed his coursework with honors in political science and juridical sciences. Having begun his studies in medicine, Savimbi would refer to himself as “Doctor” thereafter.

At the urging of Kenyan nationalists Tom Mboya and Jomo Kenyatta, Savimbi joined the Union of Angolan People (UPA) in 1961, where he was made secretary general. The following year, UPA and the Angolan Democratic Party (PDA) formed the National Front for the Liberation of Angola (FNLA). Savimbi became foreign minister of the new organization’s Government of the Republic of Angola in Exile (GRAE), before resigning in 1964 over disagreements with founder Holden Roberto’s leadership style. Two years later, and after obtaining his military training in Maoist guerrilla tactics at China’s Nanking Military Academy, Savimbi formed UNITA.

UNITA became the third major political movement in Angola’s independence campaign, besides rivals FNLA and the Marxist-inspired Popular Movement for the Liberation of Angola (MPLA). Savimbi and his forces, with bases of operation in the east and south of the country, began raiding important sites like the Benguela Railroad, a strategic line for the Portuguese, as well as forces in Zaire and Zambia. The guerrilla leader also used his Maoist training to educate and create loyalty and trust within the peasantry. Savimbi was a charismatic leader he spoke six languages and mobilized many with his oratory power. UNITA, he claimed, would be multi-ethnic and committed to Angolan unity and tradition-based consensus decision-making as opposed to MPLA’s centralized top-down leadership style.

The Portuguese withdrew from Angola in 1975, ending their colonial rule. Nonetheless the rivalry between the major insurgent factions continued and quickly evolved into Angola’s bloody 27 year civil war. Savimbi would become a major player in the conflict as the new nation soon became a staging ground for Cold War rivalries between the United States and the Soviet Union. MPLA received various forms of military backing from the Soviet Union and Cuba, while UNITA was provided similar support from the United States and, controversially, apartheid South Africa. The war continued until Jonas Savimbi was killed by government forces in February 2002.


Jonas Savimbi

J onas Savimbi, who has died aged 67, was, for 20 years, a figure as important in southern Africa as Nelson Mandela, and as negative a force as Mandela was positive. For the past 10 years, using the proceeds of smuggled diamonds from eastern and central Angola, he fought an increasingly pointless and personal bush war against the elected government in which hundreds of thousands of peasants were killed, wounded, displaced, or starved to death. His death in fighting in the eastern province of Moxico was greeted with celebrations in the Angolan capital, Luanda.

It was a long fall from his heyday in the 1980s, when Chester Crocker, the longest serving US assistant secretary of state, and the Reagan administration's top official for Africa described him as "one of the most talented and charismatic of leaders in modern African history". Savimbi was the toast of the Reagan White House, feted by the rightwing establishment in many countries and a friend to African tyrants. He was a willing tool of the cold war, the key figure in America's and apartheid South Africa's destruction of independent Angola's nationalist ambitions, and responsible for suffering and death on a scale barely comprehensible outside his ruined country.

He was born in the central Angolan town of Munhango, the son of the first black station master in the Portuguese colonial period. His father was also one of the early converts by American Protestant missionaries, and Jonas went to a missionary school. He showed great determination and intelligence in getting a secondary schooling that was extremely rare for black children at the time, then got a scholarship to Lisbon to study medicine.

In the late 1950s, Portugal's underground opposition to the fascist regime was led by communists. Savimbi inevitably became involved in politics and, like most Angolan students, attracted the attention of the Portuguese secret police (PIDE). He left the country secretly, with the aid of the Communist party network, and was sheltered by the French Communist party.

Savimbi rejected several offers of scholarships in Moscow and fell back on the missionaries for a scholarship that enabled him to resume his studies in Switzerland. In the early 1960s he flirted with the various Angolan independence movements, at one point joining the youth wing of the Movement for the Popular Liberation of Angola (MPLA). Then he fell prey to the influence of the Kenyan Tom Mboya - suspected even at the time of being a CIA agent - and began to show the anti-Soviet and racist tendencies that would be the hallmark of his own movement. He switched allegiance to the UPA-FNLA, but then quarrelled with the leadership.

His own movement, Unita, was conceived in 1964 with Antonio da Costa Fernandes, who would be his closest colleague until they split dramatically in 1992. The movement was formally launched inside Angola in 1966, and armed actions against the Portuguese began on December 25 1966.

However, apparently unknown to others in the top Unita leadership, Savimbi's ambition and calculation for the future had brought him into secret contact with the Portuguese military by the early 1970s. Unita was definitely more involved in fighting the rival MPLA than in a serious challenge to Portugal. The PIDE archive opened after the Portugese revolution revealed a signed collaboration pact between Savimbi and Portuguese authorities which dealt a serious blow to Savimbi's credibility.

But, as Angolan independence promised by the new revolutionary government in Portugal grew closer, and it appeared that the leftwing MPLA were likely to take power, Savimbi became a tool for US and South African interests which wanted to prevent the MPLA from controlling such a wealthy and strategic African country. John Stockwell was the CIA agent in charge of cobbling together an opposition that could be funded and supplied out of the US embassy in the Zairean capital, Kinshasa. He was dismayed by the incompetence of Unita, but, given the weakness of the FNLA, already backed by the US, went to work with a will to build it up into the anti-communist alternative to the MPLA with its Cuban and Soviet backers. In 1975, at the behest of Henry Kissinger, $24.7m of covert military assistance was approved for Unita.

But despite a massive South African military invasion through Namibia up to the coast in an attempt to take Luanda, and a pincer movement from the north with Zairean troops and white mercenaries on behalf of the FNLA and Unita, the arrival of Cuban troops in Operation Carlota saved the MPLA and its newly established independent government.

With Unita publicly discredited by its links with the apartheid regime, the CIA and the mercenaries, Savimbi's political career appeared to be over. But he was saved by the cold war and his usefulness to the US and South Africa. His intelligence and charisma made him easy to sell to international audiences as the democratic leader Africa needed.

By the end of the 1980s his proxy army, supplied and funded by the CIA and aided by numerous South African invasions, had sabotaged much of Angola. Swathes of the countryside were cut off from agriculture by minefields, mine victims and malnourished children swamped the hospitals and tens of thousands of children were also kidnapped by Unita troops and taken to Unita-controlled areas in the south around Savimbi's capital at Jamba.

Appalling rites, such as public burning of women said to be witches, characterised the reign of terror in which many of Savimbi's close associates were imprisoned or killed on his orders.

US pressure brought the Angolan government to accept a peace agreement at Bicesse in 1991 that required both sides to disarm and demobilise before a UN-monitored election in 1992. Washington was confident that Savimbi would win the election. But in February 1992 his oldest associate, Antonio da Costa Fernandes, and another leading Unita cadre, Nzau Puna, defected, declaring publicly that Savimbi was not interested in a political ontest, but was preparing another war. However, so strong were US ties to Savimbi that those warnings and others were disregarded.

He launched a catastrophic new war when he lost the election in late September, and came close to seizing power in the following months. The UN allowed Savimbi to play for time with numerous meaningless negotiations in various capi tals while its supply planes were shot at, cities besieged, hundreds of thousands of people fled from Unita, and the death toll from starvation and mines grew higher than ever. The UN secretary general's special representative, Malian diplomat Alioune Blondin Beye, was killed in a plane crash. Savimbi's generals had boasted after the election that they would turn Angola into a new Somalia, and they came close.

In 2000, the UN put sanctions on Unita's leadership, at last making a real contribution to isolating him. A UN report detailed the important role of smuggled diamonds in fuelling the war, but Savimbi had stockpiles of the gems and shady alliances that allowed him to hold the country to ransom.

Despite all this the government made repeated overtures to him to come back into the political process. Those who knew him always said he would only accept one place in Luanda - the president's. His own destructive folly since 1992 had written that possibility out of the script.

And, with all his old American, European and South African allies long out of power, many of his top men gone over to the MPLA, the government army slowly closing in on the remote province of Moxico, his end on the battlefield had become inevitable.

Savimbi is survived by his wife Catarina, who was wounded in the clash which killed him. He had several wives and many children.

Jonas Malheiro Savimbi, Nationalist leader, born August 3 1934 died February 22 2002


History of Africa Otherwise

Whimsical, mischievous and crazy .

" Jonas Savimbi was moody , Machiavellian and showed signs of madness ", says Emidio Fernando to Afriqu'Echos Magazine ( A.E.M.) of March 12, 2012.
This is what emerges from his book " Jonas Savimbi, the reverse of history" days by days to 10 years after his death .
In his book the Angolan journalist describes his boundless ambition. "The only real ambition of this man becoming president of Angola "

Jonas Savimbi : Angel or demon?

No consensual answer has been given to these questions. For some, the founder of the U.N.I.T.A . was a great man, but for others , he was almost a devil.
The Portuguese journalist Fernando Emidio has many facets in his book : " Jonas Savimbi: Behind the history ," published 10 years after his death. This book clearly shows that " the one true ambition of this man was to become president". He always had an inordinate ambition, and this from the beginning. In short, since 1960 , he had approached the M.P.L.A. but said he wanted to be the vice president of the movement, because he already knew Agostinho Neto was a charismatic leader. After being rejected by the M.P.L.A. , he will integrate the U.P.A., then the F.N.L.A. , which he will hold the post of foreign minister in exile.
In fact , he will use the F.N.L.A. , from his address book and money of this movement to found U.N.I.T.A.. And he creates this movement in his thoughts , plans and strategies are his and the branch military U.N.I.T.A. is created by him .
From there, he is undoubtedly the President of U.N.I.T.A., because that's what everyone thinks , and because he is the best educated person in the movement, but because he requires that this be so, and he will teach it over the years .

He Kill ed his comrades to stay on top of U.N.I.T.A..

In the 60s , feeling threatened by management, he kills the leaders who founded U.N.I.T.A. in the eighties , he repeats the same operation , he kills a figurehead , Tito Chinguje Bailundo outcome of a family very considered in Angola, only in order to retain power in U.N.I.T.A..
Then, dreaming of becoming president of Angola , he will sign an agreement with the Portuguese colonial rule before independence , under which, he reveals troop movements of M.P.L.A. plans and rallies Portuguese troops to fight this liberation movement he signed a pact with the Portuguese troops with the promise to become governor of the province of Moxico , before realizing that Portugal never respected the agreement and finally decided to break it.
And then in the eighties , he says he wants a multiparty system, because simply , he looks outside support , but in fact he does not really no such intention . Since he went to the elections with one thing in mind, to become president , he did not accept the idea of power sharing , there is gone weapon in hand in the election , hence its failure.

Who was really Jonas Malheiro Savimbi Sidonio Sakaita ?

Son of the pastor and station master , Lot Malheiro and Helena Mbundu Sakatu, Jonas Malheiro Sidonio Sakaita was born in Munhango near Luso in Bie province on August 3 , 1934. In 1955, he attended high school at Marist Brothers College of Silva Bie - Porto , under protection of the brother Cordeiro . On May 18 1958, thanks to a scholarship granted by the United Church of Christ , he went to Portugal to continue his secondary education at the Lycée Passos Manuel of Lisbon followed by two years of medical school. In October 1959, he became a member of the Movement for the Independence of Portuguese Colonies and met Agostinho Neto . In February 1960, he enrolled at the Institute of Social Sciences of the Faculty of Law in Lausanne, Switzerland .

His policy would have shocked dormant outside Africa .

In 1961, he joined the People's Union Angola (U.P.A.) ancestor of the National Front for the Liberation of Angola ( F.N.L.A.) of Holden Roberto and became foreign secretary of the Angolan revolutionary government in exile ( G.R.A.E.) chaired by Holden Roberto .
He resigned on July 6, 1964 and went to finish his studies in law and political science at the University of Lausanne , Switzerland. The following year , he made a military training course in China. On March 13, 1966, he creates at Muangaï (east of Angola ), the National Union for the Total Independence of Angola (U.N.I.T.A.) with ten of his colleagues in the Nanjing Military Academy (China) .
On December 25, 1966, the U.N.I.T.A . began his guerrillas attacking the Benguela railway in Souza Texeira ( current Luau ) on the Congolese border. He settled in Zambia, where opponents of President Kenneth Kaunda help him to infiltrate in Angola.

The African leaders are wary of him, but not enough!

His movement is not recognized by the Organization of African Unity (O.A.U.), despite the support of African leaders such as Gamal Abdel Nasser of Egypt, Ahmed Ben Bella of Algeria, Kwame Nkrumah of Ghana, Ahmed Sekou Toure of Guinea and Jomo Kenyatta of Kenya.
In March 1967, when the guerrillas of U.N.I.T.A. derail a Zambian train, he was arrested by the Zambian police returning from Cairo, and deported on the same flight to Egypt , where he remained in exile for a year.

Traitor and felon when it suits !

In 1968 , he collaborated with the Portuguese political police ( P.I.D.E.) to fight their common enemy the Popular Movement for the Liberation of Angola ( M.P.L.A.) of Dr. Agostinho Neto and the National Liberation Front of Angola ( F.N.L.A.) of Holden Roberto . Upon accession of Angola to independence on November 11, 1975, U.N.I.T.A. leaves the national coalition government . He proclaims in Huambo with the leader of the F.N.L.A. , Holden Roberto, the Democratic Republic of Angola that is not recognized by the O.A.U. .
In January-February 1976, he declared war against the M.P.L.A.. With the help of China , France, Zaire ( Congo-Kinshasa), the United States and South Africa , he conquers the 3/4 of the country and led the war for many years.

Jis only signed peace agreements that suits him !